Balalaika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Balalaika
TenorBalalaika1.jpg
Styginis instrumentas
Hornbostel–Sachs klasifikacija 321.321
(sudėtinis chordofonas)
Išsivystė Vėlyvajame XVIII a.-ankstyvajame XIX a.
Garsų diapazonas
Range balalaika.png

Balalaika – styginis rusų liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordiofonas. Skambinama solo, ansambliuose, orkestruose.

Korpusas trikampio formos, gaubtas arba plokščias, gaminamas iš klijuotos medienos. Turi 3 plienines stygas: pirmosios dvi suderintos unisonu a1, trečioji e1.

Kilmė neaiški. Pirmosios žinios apie balalaikas yra iš XVII a.. Koncertinę trikampio formos balalaiką 1886 m. sukonstravo Vasilijus Andrejevas (rus. Василий Васильевич Андреев).

Lietuvoje žinoma nuo XX a. pradžios, daugiausia Žemaitijoje. Skambinta orkestrėliuose. Gamino vietiniai meistrai.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinė balalaika būna šešių dydžių:

  • pikolo
  • prima
  • sekunda
  • altinė
  • bosinė
  • kontrabosinė
  • subkontrabosinė (didžiausia)

Žodžio kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad balalaika yra grynai slaviškas žodis (nors anksčiau buvo hipotezių dėl tiurkiškos kilmės), kurio sandai tokie: bala- – nuo balabonit, balalakat, talalakat („tuščiai, nerimtai groti“) + -lajka – nuo lajat, bajat („loti“, „grojant migdyti, raminti“).


Commons-logo.svg Vikiteka: Balalaika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka