Balalaika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Balalaika
Klasifikacija Styginis Garsų diapazonas nd Susiję instrumentai Gitara More articles

Balalaika – styginis rusų liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordiofonas. Skambinama solo, ansambliuose, orkestruose.

Korpusas trikampio formos, gaubtas arba plokščias, gaminamas iš klijuotos medienos. Turi 3 plienines stygas: pirmosios dvi suderintos unisonu a¹, trečioji e¹.

Kilmė neaiški. Pirmosios žinios apie balalaikas yra iš XVII a.. Koncertinę trikampio formos balalaiką 1886 m. sukonstravo Vasilijus Andrejevas (rus. Василий Васильевич Андреев).

Lietuvoje žinoma nuo XX a. pradžios, daugiausia Žemaitijoje. Skambinta orkestrėliuose. Gamino vietiniai meistrai.

[taisyti] Struktūra

Šiuolaikinė balalaika būna šešių dydžių:

• pikolo
• prima
• sekunda
• altinė
• bosinė
• kontrabosinė
• subkontrabosinė (didžiausia)

[taisyti] Žodžio kilmė

Manoma, kad balalaika yra grynai slaviškas žodis (nors anksčiau buvo hipotezių dėl tiurkiškos kilmės), kurio sandai tokie: bala- – nuo balabonit, balalakat, talalakat („tuščiai, nerimtai groti“) + -lajka – nuo lajat, bajat („loti“, „grojant migdyti, raminti“). Vikiteka