Averoizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Averoizmas (pagal Averojų – lotynizuotą viduramžių mąstytojo Ibn Rušdo vardą) – viduramžių filosofijos kryptis, kuri plėtojo materialistines arabų mąstytojo Ibn Rušdo aristotelizmo idėjas. Po to, kai Averojaus veikalai buvo išversti iš arabų kalbos į lotynų kalbą, lotyniškuoju averoizmo centru XIII a. tapo Paryžiaus universitetas. Šiame universitete Sigeras Brabantietis ir kiti filosofai plėtojo dviejų tiesų, žmonių intelekto vienovės, individualios sielos mirtingumo bei kitas koncepcijas. Averojininkų teigimu, aukščiausia žmogaus laimė atrandama filosofinėje kontempliacijoje. Averoizmo šalininkai taip pat skelbė, kad tai, kas teisinga filosofijos požiūriu, gali būti neteisinga tikėjimo požiūriu. Todėl Katalikų Bažnyčia averoizmą pasmerkė.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Averoizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 520 psl.