Atis Kronvalds

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Atis Kronvalds (dar žinomas kaip Kronvaldu Atis, latv. Kronvaldų Atis, 1837 m. balandžio 15 d. – 1875 m. vasario 17 d.) – latvių rašytojas, kalbininkas ir mokytojas.

Gimė siuvėjo šeimoje, bet užaugintas Durbės dvasininkų. Po mokslų Liepojoje tapo privačiu mokytoju. 1860 m. pradėjo medicinos studijas Berlyno universitete, kurias po pusantrų metų dėl pinigų stygiaus teko mesti. Grįžo į Durbę, Latviją, kur toliau privačiai mokytojavo.

Veikla „Jaunuosiuose latviuose“[taisyti | redaguoti kodą]

Sugrįžęs į Latviją įstojo į latvių tautinį judėjimą „Jaunieji latviai“ ir tapo aistringu kovotoju už latvių teises, kalbą ir kultūrą. 1865 m. persikėlė į Tartu, kur universitete studijavo pedagogiką. 1868 m. vietinėje mokytojų seminarijoje tapo mokytoju.

Jis dalyvaudavo vietinių latvių visuomeninėje veikloje, svarbiausia – atnaujino Krišjanio Valdemaro pradėtą „latvių vakarų“ tradiciją. Taip pat parašė mokymo teorijos veikalų, kelis straipsnius apie švietimą ir kalbotyrą. 1872 m. parašė „Nationale Bestrebungen“, „Jaunųjų latvių“ manifestą.

1873 m. persikėlė gyventi į Vecpiebalgą, kur mokytojavo vietinėje mokykloje. Jis taip pat pasakė dvi kalbas pirmajame Latvių dainų ir šokių festivalyje tais pačiais metais. Kronvalds neretai laikomas žymiausiu visų laikų latvių rašytoju. Kaip ir Jonas Jablonskis lietuvių kalboje, latvių kalboje Atis Kronvalds įvedė nemažai naujadarų.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]