Astroliabija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
XVIII amžiaus Persų astroliabija
Iranian Astrolabe 14.jpg

Astroliabija – senovinis astronominis prietaisas, skirtas matuoti dangaus kūno aukščiui virš horizonto ir kitiems sferinės astronomijos tikslams.

Iki XVIII a. jūrininkai naudojo astroliabiją laivo geografinei platumai nustatyti.

Konstrukcija ir veikimo principai[taisyti | redaguoti kodą]

Prietaiso paskirtis lemia astroliabijos konstrukcijos ypatumus. Astroliabija tampa teleskopas, jeigu jo vamzdis yra pritvirtintas prie vertikalios ašies ir gali suktis apie ją, o kampas tarp šios ašies ir teleskopo optinės ašies yra lygus z0. Tačiau dažniau daroma kitaip. Priešais horizontaliai ant sukamo stalo paguldyto teleskopo pastatoma optinė sistema, kuri sukuria du tos pačios žvaigždės atvaizdus. Padaroma taip, jog šie atvaizdai, judant žvaigždei (parinis dangaus sferos sukimasis), teleskopo židinio plokštumoje slenka priešingomis kryptimis. Atvaizdai susitinka ir sutampa, kai žvaigždė kerta pasirinktą ir prietaiso įrangoje atspindėtą vienodo aukščio apskritimą ties z0. Štai tas atvaizdų susiliejimo laikas ir užfiksuojamas specialiomis automatinėmis priemonėmis.

Realizuoti minėtą optinę sistemą galima įvairiai. 2 pav. parodyta žvaigždės spindulių eiga prizminėje astroliabijoje. Priešais teleskopo objektyvą stovi stiklinė lygiašonė prizmė, kurios viršūnės kampas lygus 2z0. Vieną atvaizdą formuoja spinduliai atsispindėję nuo apatinio prizmės šono, kitą – nuo viršutinio, bet priš tai atsispindėję nuo horizontalaus (gyvsidabrio) veidrodžio. Kai žvaigždė yra zenitiniame nuotolyje z0, atvaizdai sutampa. Punktyrinėmis atkarpomis pavaizduota situacija, kai žvaigždės zenitinis nuotolis padidėja. Matyti, kad vaizdai išsiskiria ir juda į priešingas puses. Kito tipo astroliabijoje (3 pav), vietoje prizmės stovi reikiamu kampu pasvirę veidrodis ir pusiau skaidri plokštelė. Šiame prietaise ir tiesioginiai, ir atsispindėję nuo gyvsidabrio spinduliai aprėpia visą teleskopo objektyvą, o ne pusę kaip prizminėje astroliabijoje.

Astroliabijos teleskopo skersmuo būna 10-20 cm. Jo optinė sistema parenkama tokia, kad būtų kuo trumpesnis vamzdis. Visas prietaisas tampa kompaktišku ir stabiliu. Tai didelis jo privalumas. Trūkumu reikia laikyti tai, jog, kaip nesunku įsitikinti, prietaisu galima stebėti žvaigždes tik ribotame dangaus plote, būtent tas, kurių deklinacija yra tarp φ – z0 ir φ + z0.

Taigi stebėjimai su astroliabija parodo laiką, kada žvaigždė būna zenitiniame nuotolyje z0 (tai atsitinka du kartus per parą). Tačiau šio duomens dar per maža koordinatėms nustatyti. Jos apskaičiuojamos tik po to, kai apibendrinama daugelio žvaigždžių ilgalaikių stebėjimų medžiaga. Pagal rezultatų tikslumą astroliabijos mažai atsilieka nuo meridianinių skritulių.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Vikiteka