Apotecis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Apotecis (sen. gr. apothēkē – sandėlis, saugykla) – atviras kerpių ir aukšliagrybių vaisiakūnis.

Būna bekotis, kotuotas, lėkštelės, taurelės, dubenėlio, disko pavidalo, netaisyklingais kraštais, kartais raukšlėtas. Viršutinį sluoksnį, vadinamą himeniu, sudaro statmenai apatiniajam sluoksniui išsidėstę aukšliai su sporomis. Apatinį sluoksnį, vadinamą hipoteciu, sudaro susiraizgę hifai.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. MELI institutas, Vilnius.