Apaštališkoji nunciatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Terminas Apaštališkoji nunciatūra žymi Apaštališkojo nuncijaus būstinę tam tikroje valstybėje. Ji veikia kaip Šventojo Sosto pasiuntinybė užsienyje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XVI amžiuje nunciatūros atsirado kaip nuolatinės institucijos katalikiškuose dvaruose, pavyzdžiui, pas Habsburgus Vienoje ir Grace bei pas Kelno kurfiurstą. Pirmoji nuolatinė nunciatūra atsirado 1529 m. karaliaus Ferdinando I dvare Vienoje.

Funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Popiežiškasis pasiuntinys, kuris kartu yra ir Vatikano valstybės atstovas pagal tarptautinę teisę, turi ypatingas funkcijas:

  • skatinti ir remti šiltus Apaštališkojo Sosto bei buvimo valstybės vadovų santykius bei bendradarbiavimą,
  • spręsti klausimus, susijusius su Katalikų Bažnyčia bei priimančiąja valstybe,
  • rūpintis Konkordatais bei kitais analogiškais susitarimais, jei jie bus sudaromi ar yra įgyvendinami (365 kanono § 1 CIC).

Tarnyba[taisyti | redaguoti kodą]

Popiežiškasis pasiuntinys pagal rangą yra vyskupas, skiriamas Popiežiaus. Jis negali būti vyresnis nei 75 metų amžiaus. Apaštališkasis nuncijus yra diplomatinio korpuso duajenas „iš prigimties“ (ex nature). Jis naudojasi politiniu imunitetu užsienyje. Į Nuncijų kreipiamasi „Jūsų ekscelencija“.

Nuncijui pavaldus diplomatas vadinamas delegatu.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]