Anticiklonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žiemos anticiklono metu būdingas giedras, ramus ir šaltas oras

Anticiklonas – atmosferos sritis, kurioje yra padidėjęs oro slėgimas: centre – didžiausias, pakraščiuose – mažesnis. Vėjai pučia iš anticiklono centro į visas puses, bet dėl Žemės sukimosi nukrypsta (Koriolio jėga) ir virsta orų srovių sūkuriais, kurie šiaurės pusrutulyje sukasi pagal laikrodžio rodyklę, o pietų pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę. Iš anticiklono centro į pakraščius nutekančio oro vietą užima šaltesnis oras, nusileidęs iš aukštųjų atmosferos sluoksnių. Leisdamasis oras sušyla, sumažėja jo santykinis drėgnumas.

Užėjus anticiklonui įsivyrauja giedras ir sausas oras, vasarą – karštas, žiemą – šaltas; apsiniaukę būna retai. Vėjas dažniausiai nesmarkus, nes atmosferos slėgis atskirose anticiklono srityse mažai skiriasi. Anticiklonai susidaro ties dideliais įšalusiais sausumos regionais (žiemą), subtropinėse platumose, Antarktyje.

Anticiklonai apima dideles teritorijas, jų skersmuo gali siekti kelis tūkstančius kilometrų. Slenka 30-50 km/h greičiu, bet būna ir nejudrių anticiklonų, kurie gali išbūti vienoje vietovėje keletą savaičių.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Geografijos žodynas“, S. Agapovas, S. Sokolovas, D. Tichomirovas. 1972 m. Kaunas, „Šviesa“