Antanina Šiaudinienė
| Antanina Šiaudinienė | |
|---|---|
| |
| Antanina Šiaudinienė Panevėžio katedros šventoriuje 1977 m. | |
| Gimė | ~1902 m. Vaišvilčiai, Panevėžio apskritis |
| Mirė | ~1988 m. (~86 metai) Panevėžys |
| Žinomas (-a) už | Panevėžio keistuolė, disidentė |
Antanina Šiaudinienė, vadinta tiesiog Šiaudiniene (~1902 m. Vaišvilčiuose – ~1988 m. Panevėžyje) – Panevėžio keistuolė, sovietmečio disidentė.[1] Vienų panevėžiečių laikyta psichinę negalią turinčia ligone, kitų – gudria apsimetėle.[2]
Biografija ir veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 12 vaikų šeimoje Vaišvilčių kaime, netoli Panevėžio. Ištekėjusi persikėlė į Panevėžį, gyveno J. Tilvyčio gatvėje, užaugino kelis vaikus. Pragyvenimui ir tarpukariu, ir sovietmečiu užsidirbdavo skalbdama, tvarkydama namus. Savo namuose nuomodavo kambarius neturintiems pastogės, buvo priglaudusi ir vokiečių pabėgėlių šeimą. Buvo giliai tikinti katalikė, Lietuvos nepriklausomybės šalininkė, nemėgo sovietinės santvarkos. Nešiodavo kryžių, maldaknygę, ar rožančių, prie palto atlapo prisiūtą Trispalvę, nebijodavo viešai rėžti antisovietinių kalbų. Į tariamai neprotingą kalbą įpindavo labai prasmingų, sovietų santvarką pajuokiančių frazių.[2] Kartais pašūkaudavo, eidavo gatvės viduriu nešdama kryžių, arba stumdavo keistą vežimėlį – ratelius su uždėta skardine vonele. Jai iš paskos dažnai sekdavo vaikų būrys. Prastai girdėjo, todėl kalbėdavo garsiai.[1]
Kartais iškrėsdavo įvairių prieš sovietų valdžios simbolius nukreiptų pokštų (pvz., apšlakstė Lenino paminklą valerijonu, kad prie jo rinktųsi katės, į ištiestą Lenino ranką įdėjo duonos, kitąkart – apelsiną), jaukdavo Spalio revoliucijos ir Gegužės pirmosios demonstracijų oficialią tvarką. Kartą vienos demonstracijos metu, kai buvo tik ką pastatytas Dramos teatras ir prie jo įrengta tribūna miesto valdžiai, saugumiečiams ir sovietų kariškiams, Šiaudinienė išėjo į kolonos priekį nešina kryžiumi ir besižegnodama žygiavo link tribūnos. Prie tribūnos stabtelėjo, plačiu mostu peržegnojo joje stovinčiuosius, nusilenkė ir nuėjo tolyn. Po šio incidento milicijai buvo įsakyta prieš demonstracijas Šiaudinienę išvežti iš miesto[1] (nuveždavo pas dukterį į Šiaulius).[3]
Pasakojama, kad valdžiai besirengiant uždaryti Švč. Trejybės bažnyčią ir nupjauti nuo jos bokšto kryžių, Šiaudinienė užsiropštė pastoliais iki bokšto smaigalio, apsikabino kryžių ir pradėjo šaukti neprileisianti komunistų. Jai nukelti iškviesti ugniagesiai. Kitą kartą ėjusi Lenino (dabar Laisvės) aikšte, plėšiusi iš maldaknygės lapus ir mėčiusi, tikėdamasi, kad pakėlusieji juos ir perskaitys.[1]
Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
A. Šiaudinienė tapo savotiška miesto legenda, ji prisimenama, apie ją pasakojamos istorijos. Istorikas Romas Kaunietis aprašė ją atsiminimų apie sovietmečio keistuolius knygoje „Nelaimingieji, kurie buvo laimingi“. Teatro „Menas” scenoje 2011 m. pastatytas spektaklis „Respublikos gatvės vaikai” (režisierė Elona Karoblytė) apie miesto gyvenimą septintajame dešimtmetyje. Jame pagal režisierės surinktą informaciją sukurtas ir Šiaudinienės personažas (aktorė Aliona Kuriakina).[2] Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomos A. Šiaudinienę vaizduojančios nuotraukos.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Inga Kontrimavičiūtė, Keistoji disidentė, Panevėžio balsas, 2022-08-08. Nuoroda tikrinta 2023-05-06.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Gailutė Kudirkienė, Atgaivino sovietinį Panevėžį ir jo žmones, Lrytas.lt, 2018-03-30. Nuoroda tikrinta 2023-05-06.
- ↑ Amžininkų atsiminimai apie Panevėžį. Romas Kaunietis. Nelaimingieji, kurie buvo laimingi, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2018-09-03. Nuoroda tikrinta 2023-05-06.