Anafielas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Anafielas – vėlyvuosiuose šaltiniuose minimas kaip kalnas, į kurį turi kopti mirusieji, naudodami savo ir žvėrių nagus. T. Narbutas teigia šį tikėjimą užrašęs, remdamasis Kretingos apylinkėse surinktomis žiniomis. Šis kalnas minimas lietuvių sakmėse, tačiau jis niekur nevadinamas Anafielu (lietuvių kalboje apskritai „f“ buvo nenaudojama). Anafielas atitinka Anapilį, kuris yra pomirtinis pasaulis.

Saksas Gramatikas savo „Danų istorijoje“ aprašo didvyrio Starcatherus kovą su burtininku Wusinnus, ši kova įvyko prie Anafial[1] kalno. Kalno vieta nežinoma, nors Saksas teigia, kad ji yra kažkur Rusijoje, o pats kalnas daugiau skandinavų mitologijoje neminimas. Tačiau lietuviškoje medžiagoje teigiama, kad ties šiuo pomirtiniu kalnu gyvena slibinas, kuris praryja nuo jo nukrentančias sielas arba jas nupučia. Vienas iš jo vardų Wizunos, kurį, matyt, Narbutas įterpė Sakso minimą Anafial į lietuvišką medžiagą (nors ši versija abejotina ir tikslai nežinomi)[2].

Anafial ir Anfiel paraleles su lietuvių mitologija galima aiškinti, remiantis Lietuvos pajūryje gyvenusiais kuršių bei žemaičių kontaktais su skandinavais, danais. Lietuvos pajūrio kontaktams paliudyti pakankamai yra ir archeologinės bei istorinės medžiagos (Egilio saga ar to paties Sakso tvirtinimas, kad baltiškasis pajūris priklausęs danams, o ne kuršiams)[2].

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Saxo Grammaticus: Gesta Danorum
  2. 2,0 2,1 Mitologijos enciklopedija, 2 Tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 270 p.