Amarnos laikotarpis

Echnatonas, Nefertitė ir jų vaikai pavaizduoti steloje su Atono disku viršuje (Naujasis muziejus, Berlynas).

Amarnos laikotarpis − Sen. Egipto Naujosios karalystės laikotarpis valdant faraonui Echnatonui (apie 1353−1336 m. pr. m. e.) ir iškart po to.

Apžvalga

Amarnos laikotarpis istorikams ypač įdomus dėl kelių pagrindinių dalykų:

• Faraono Echnatono religinės reformos, kurios metu į aukščiausią vietą Egipto dievų panteone buvo iškeltas saulės disko dievas Atonas. Ši reforma laikoma pirmuoju bandymu žmonijos istorijoje įvesti visuomenėje monoteistinę religiją. Kiek naujoji religija išties buvo monoteistinė, yra diskusijų klausimas.
• Amarnos meno, kuris ženkliai skyrėsi nuo tūkstantmečio tradicijų Egipto meno. Iš Amarnos laikotarpio išliko vieni geriausiai žinomų Senovės Egipto meno kūrinių, tarp jų − Nefertitės biustas.
• Apie 380 „Amarnos laiškų“ − susirašinėjimo tarp faraonų Amenchotepo III, Echnatono ir Sen. Egipto vasalų Palestinoje ir kitų Artimųjų Rytų valdovų.
• Achetatono miesto (dabar vadinama Amarna) griuvėsių, kuriame vienu metu galėjo gyventi apie 30 000 žmonių. Miestas po Echnatono valdymo greitai buvo apleistas, jo šventyklų akmenys išardyti ir išvežti, pats miestas užmirštas. Archeologinė vietovė yra unikali dėl autentiškumo, tiesa, apimančio tik labai trumpą Sen. Egipto kultūros laikotarpį.

Didelę problematiką nagrinėjant Amarnos laikotarpio įvykius ir kultūrą sudaro tai, kad atėjęs į valdžią faraonas Horemhebas inicijavo visų įrašų, meno objektų, susijusių su Amarnos valdovais, naikinimą ir visą apie 30 metų Amarnos faraonų valdymą priskyrė sau.

Amarnos laikotarpio 18-os dinastijos faraonai:

• Echnatonas (valdė apie 1353−1336 m. pr. m. e.). Jis inicijavo religinę reformą, perkėlė sostinę į naujai pastatytą miestą Achet-Atoną („Atono horizontą“).
• Neferneferuaton (Nefer-Neferu-Aton). Įrašai katušuose indikuoja moteriškos lyties faraoną. Yra įvairių spėjimų, kas ji galėjo būti (Nefertitė, Echnatono duktė Meritaton) ir, ar nėra supainiota su Smenchkare. Valdė apie metus ar tris laiko.
• Smenchkarė. Valdė apie vienerius ar dvejus metus laiko, tiksliai nežinoma ar prieš, ar po Neferneferuaton, kuri galėjo būti jo žmona. Skirtingai nuo Neferneferuaton, išliko ne vien Smenchkarės vardo įrašai katušuose, bet ir rasti jo portretai bei, tikėtina, mumija.
• Tutanchamonas (valdė apie 1332−1323 m. pr. m. e.). Garsus Karalių slėnyje rastu beveik pilnai išlikusiu kapu. Tutanchamonas jau nebegyveno Amarnoje.
• Ajas (valdė apie 1323−1319 m. pr. m. e.). Tutanchamono viziris, tikriausiai faktiškai valdė už Tutanchamoną ir po jo mirties tapo faraonu.

Religinė reforma

Faraonas Amenchotepas IV įžengė į sostą apie 1353 m. pr. m. e. Iškart prasidėjo statybos naujo valdovo garbei Karnake, kurios nesiskyrė nuo egiptietiškų tradicijų, tačiau labai greitu laiku jos pasikeitė iš esmės. Faraonas buvo pradėtas vaizduoti garbinantis saulės diską danguje − dievą Atoną, kurį iškėlė aukščiau visų kitų Egipto dievų. Atonas jungtinėje saulės dievo esybėje Ra-Amonas-Horas reiškė specifiškai saulės diską ir iki Amarnos laikotarpio buvo menkos reikšmės objektas egiptiečių religinėje sistemoje. Jo reikšmė ikonografijoje pradėjo augti Amenchotepo III valdymo metu. Amenchotepas III save iškėlė kaip dievą, prilygindamas save Atonui − saulės diskui. Anksčiau faraonai buvo laikomi dieviškais, tituluojami „Ra sūnumi“, bet buvo priimama, kad dievais jie tampa tik po mirties. Iš tikro dar nėra aišku, ar Amenchotepas III nebuvo Echnatono koregentas kurį laiką užėmus sostą sūnui. Echnatonas pradėjo karaliauti Amenchotepo IV vardu ir po religinės reformos pakeitė vardą.

Religinės reformos priežastys neaiškios. Tikėtina, kad faraonas šia reforma siekė sutvirtinti savo galią, nes savo įtaka valstybės gyvenime su juo pradėjo konkuruoti Amono žyniai. Tarp kitų galimų faktorių minimos faraonų žmonos. Amenchotepo III žmona karalienė Tija ir Echnatono žmona Nefertitė buvo aukštos, bet ne karališkos kilmės. Tiek Tija, tiek Nefertitė yra pavaizduotos lygios faraonui vyrui. Echnatono statula iš Karnako vaizduoja faraoną, turintį tiek vyriškų, tiek moteriškų bruožų. Tokio vaizdavimo prasmė yra neaiški, neišliko paaiškinamų užrašų. Gali būti, kad tai galėjo kilti iš supratimo, kad Saulė yra visa, kas gyva, šaltinis žemėje. Atono personifikacija − belytė, bevaikė ir be porininko dieviška esybė. Amarnos laikotarpio ikonografijoje Atonas vaizduojamas saulės disku viršuje su daug spindulių, užsibaigiančių rankomis, kurie skirti tik faraonui ir kartais jo žmonai. Tai rodo faraono asmens iškėlimą religinėje sistemoje. Anksčiau faraonas teoriškai buvo visų Egipto dievų vyriausiasis žynys, tačiau jo funkcijas buvo perėmę kitų dievų žyniai. Iškėlus Atoną kaip vienintelį dievą ir faraoną kaip vienintelį žynį, buvo sutvirtintas faraono autoritetas religinėje hierarchijoje. Echnatono valdymo metu egiptiečiai atiduoti pagarbą dievui Atonui galėjo tik pagarbindami faraoną, todėl įprastus dievų vaizdinius pakeitė faraono ir jo šeimos. Švenčių metu anksčiau žyniai nešdavo dievų statulas, o Amarnos lakotarpiu turėjo nešti faraono ir jo žmonos.

Apie penktuosius valdymo metus ar vėliau Echnatonas sostinę iškėlė iš Tėbų į naują miestą Achetatoną („Atono horizontą“, dabar Amarna). Tikėtina, kad tradiciniame religiniame Egipto centre Tėbuose faraonas baiminosi galimos revoliucijos dėl savo reformų. Beveik tikra, kad Echnatonas turėjo visišką Egipto kariuomenės kontrolę, kadangi toks kardinalus pasikeitimas apie 1500 metų religinėje tradicijoje negalėjo neiššaukti nepasitenkinimo. Radiniai rodo, kad Atono kultas net ir pačioje Amarnoje nebuvo vienintelis ir egiptiečiai toliau, galbūt slapčia, garbino senuosius dievus.

Atoniškuose himnuose iškeliamas saulės diskas, jis tampa universaliu simboliu: šviesos, harmonijos, gyvenimo, grožio. Kartu naujoji religija prarado ryšį su senąja egiptiečių pasaulėžiūra. Pavyzdžiui, ji visiškai negalėjo paaiškinti įvairių mitinių įvykių, kaip pasaulio sukūrimas, pomirtinis gyvenimas. Pasaulio tvarka, vadinta ma'at, prarado savo dieviškumo prasmę. Asirijos karalius Ašur-Ubalitas I priekaištavo faraonui, kad jo pasiuntiniai turėjo valandas laukti saulėkaitoje priėmimo salėje, kuri buvo be stogo. Gali būti, kad faraono ekscentriškumai peržengė tas ribas, kurios egiptiečiams liudijo apie valdovą-dievą, ir jie pradėjo jame matyti žmogų su savo silpnybėmis. Greitu laiku po Echnatono mirties egiptiečiai grįžo prie senosios religijos. Faraonas Tutanchatonas pradėjo valdyti Amarnoje, bet po dvejų jo valdymo metų religinė sistema buvo grąžinta į senąją ir faraonas, pakeitęs vardą į Tutanchamoną, grįžo į Tėbus. Nors egiptiečiai norėjo Amarnos valdovus ištrinti iš atminties, tačiau šiuo metu jie yra vieni garsiausių Sen. Egipto asmenybių.

Amarnos menas

Naujos religijos žinią faraonas Echnatonas platino meno pagalba. Amarnos laikotarpio menas buvo kardinaliai skirtingas nuo tūkstantmečio tradicijų egiptiečių meno. Jam būdingas posūkis į natūralizmą. Ištakos jau stebimos Amenchotepo III valdymo meto mene ir tikriausiai pasikeitimus inicijavo pats Echnatonas tiesiogiai. Jo pirmasis skulptorius Amarnoje Bekas minėjo, kad jį tiesiogiai instruktavo faraonas. Figūros vaizduojamos laisvesnės, naudojamos ne tiesios ir statiškos, o kreivos ir dinamiškos linijos. Amarnos laikotarpio statiniai statyti iš mažų akmens blokų, nes turėjo būti atviri saulės šviesai ir nebereikėjo sunkių akmenų lubų svoriui išlaikyti, todėl po Amarnos apleidimo miesto šventyklos buvo greitai išardytos, o Karnake nustatyta daug akmeninių blokelių, kurie buvo persukti dekoruota puse į sienų vidų.

Galerija

• 
  Echnatono motina, Egipto karalienė Tija
• 
  Echnatono statula
• 
  Nefertitės biustas iš profilio
• 
  Faraono Tutanchamono pomirtinė kaukė

Šaltiniai

• Akhenaten and Tutankhamun: Revolution and Restoration. UPenn Museum of Archaeology, 2006
• Dr Kate Spence, BBC, 2011-02-17