Aleksandras Ostrovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Ostrovskis
rus. Александр Островский
Wassilij Grigorjewitsch Perow 003.jpg
Vasilijus Perovas. Aleksandras Ostrovskis. 1871 m.
Gimė: 1823 m. balandžio 12 d.
Maskva
Mirė: 1886 m. birželio 14 d. (63 metai)
Ščelykovo dvaras, Kostromos gubernija
Veikla: rusų dramaturgas
Alma mater: Maskvos universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras OstrovskisVikiteka

Aleksandras Ostrovskis (rus. Александр Островский, 1823 m. balandžio 12 d. Maskva1886 m. birželio 14 d. Ščelykovo dvaras, Kostromos gubernija, ten ir palaidotas) – rusų dramaturgas, Peterburgo mokslų akademijos narys.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvas Maskvos teismo tarnautojas, motina mirė gimdydama, kai Aleksandrui buvo aštuoneri. Jauniausias brolis – valstybės veikėjas, Rusijos imperijos slaptasis patarėjas Michailas Ostrovskis. Tėvas vedė švedų baronaitę, kuri nesirūpino vaikų auklėjimu.

Aleksandras nuo vaikystės mokėsi užsienio kalbų, mokėjo graikų, prancūzų, vokiečių, anglų, italų ir ispanų kalbas. 18401843 m. studijavo teisę Maskvos universitete, 1843–1851 m. tarnavo teismo įstaigose. Pirmąją komediją „Šeimyninis paveikslas“ perskaitė 1847 m. profesoriaus Ševyriovo ratelyje, ji buvo sutikta palankiai. O 1849 m. parašyta satyrinė komedija „Bankrotas“ (vėliau „Savi žmonės, susitarsim“), kuriai siužetas paimtas iš teismo bylų, išgarsino autorių, bet užrūstino carą Nikolajų I. Ji buvo uždrausta, o autorių pradėjo sekti policija. Nepaisant to, dramaturgas, įkvėptas sėkmės, kasmet pradėjo rašyti po keletą pjesių. Nuo 1850 m. bendradarbiavo žurnale „Москвитянин“, kuriam vadovavo Michailas Pogodinas. Tačiau dėl mažų honorarų ir nuolatinių konfliktų jis perėjo į „Современник“, kuriam tuo metu vadovavo Nikolajus Nekrasovas, nuo 1853 m. Nikolajus Černyševskis, nuo 1856 m. Nikolajus Dobroliubovas. 1856 m. dalyvavo ekspedicijoje Pavolgyje, tyrinėjo ir aprašinėjo vietinių žmonių gyvenimą bei papročius. 1862 m. keliaudamas į Europą, lankėsi Vilniuje. 1870 m. įkūrė Rusų dramaturgų draugiją ir jai vadovavo. Nuo 1886 m. Maskvos teatrų repertuarinės dalies vedėjas.[1]

1863 m. už literatūrinę veiklą apdovanotas Uvarovo premija ir išrinktas Peterburgo mokslų akademijos nariu korespondentu, buvo renkamas daugelio visuomeninių organizacijų, susijusių su teatrine veikla, valdybos nariu ir vadovu.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Šeimyninis paveikslas, 1847 m.
  • Savi žmonės, susitarsim, 1849 m., Lietuvoje pastatyta 1950 m., Kauno jaunojo žiūrovo teatras
  • Jaunuolio rytas, 1850 m.
  • Netikėtumas, 1850 m.
  • Neturtinga nuotaka, 1851 m.
  • Nesėsk į svetimas roges, 1852 m.
  • Neturtas ne yda, 1853 m., Lietuvoje pastatyta 1949 m.
  • Pelninga vieta, 1856 m., Lietuvoje pastatyta 1938 m., 1948 m.
  • Nesutiko charakteriai, 1857 m.
  • Auklėtoja, 1858 m.
  • Audra, 1859 m., Lietuvoje pastatyta 1950 m.
  • Senas draugas geriau, negu du nauji, 1860 m.
  • Balzaminovo vedybos, 1861 m.
  • Sunkios dienos, 1863 m.
  • Judri vietelė, 1865 m., Lietuvoje pastatyta 1951 m., 1959 m.
  • Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo, 1868 m.
  • Pasiutę pinigai, 1870 m.
  • Miškas, 1871 m., Lietuvoje pastatyta 1925 m., 1948 m.,
  • Vilkai ir avys, 1875 m., rež. Aleksandras Vytautas Kupstas 1948 m.
  • Paskutinė auka, 1878 m.
  • Bekraitė, 1878 m., Vilniaus valstybinis teatras 1950 m., rež. Aleksandras Kernagis, Klaipėdos dramos teatras 1956 m., 1962 m.
  • Širdis ne akmuo, 1880 m.
  • Talentai ir gerbėjai, 1882 m.
  • Be kaltės kalti, 1881 m., Klaipėdos dramos teatras 1949 m.
Vertimai į lietuvių kalbą
  • A. Ostrovskio Komedijos – Kaunas: Švyturys, 1922–160 p.
  • Perkūnija: A. Ostrovskio 5-ių veiksmų drama – Klaipėda: Rytas, 1923–116 p.
  • Audra: [pjesės] – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948–457 p.
  • Bekraitė: [pjesių rinkinys] – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950–447 p.
  • Vilkai ir avys: pjesės – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953–436 p.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aleksandras Ostrovskis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 379-380 psl.