Akita Inu
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Akita Inu | |
|---|---|
| |
| Standartas: | Nr. 255, V FCI groupė, 5 sekcija (azijiniai špicai) |
| Ūgis (ties ketera) | |
| Patinas: | 66-71 cm |
| Kalė: | 61-66 cm |
| Svoris | |
| Patinas: | 34-54 kg |
| Kalė: | 34-50 kg |
| Savybės | |
| Plaukas: | Rausvai rudas, baltas arba keršas |
| Aktyvumas: | Vidutinis |
| Intelektas: | Aukštas |
| Temperamentas: | Atsargi, inteligentiška, smalsi, draugiška |
| Tinkamumas apsaugai: | Didelis |
| Tinkamumas tarnybai: | Vidutinis |
| Vados dydis: | 7-8 |
| Ilgaamžiškumas: | 11-15 m. |
Akita Inu (jap. 秋田犬) – šunų veislė, išvesta Japonijos Honšiū saloje, Akitos prefektūroje.
Akita (秋田犬, Akita-inu, japoniškas tarimas: [akʲita.inɯ]) - didelė šunų veislė, kilusi iš kalnuotų šiaurės Japonijos regionų. Egzistuoja dvi atskiros akitų veislės: japonų atmaina, paprastai vadinama Akita Inu (inu japoniškai reiškia šunį) arba japonų akita, ir amerikiečių atmaina, vadinama Akita arba Amerikiečių Akita. Japonų atmaina būna siauros spalvų paletės, visos kitos spalvos laikomos netipinėmis veislei, o amerikiečių atmaina būna visų šunų spalvų. Akita turi trumpą dvigubą kailį, panašų į daugelio kitų šiaurės špicų veislių, pavyzdžiui, Sibiro haskių, kailį, tačiau dėl recesyvaus geno daugelyje vadų pasitaiko ir ilgaplaukių šunų.
Akita yra galinga, nepriklausoma ir dominuojanti veislė, paprastai santūri su nepažįstamaisiais, bet meili su šeimos nariais. Akitos, kaip veislė, paprastai yra ištvermingos.
Visose šalyse, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, japonų ir amerikiečių akitų veislės laikomos dviem atskiromis veislėmis. Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose šios dvi atmainos laikomos viena veisle, kurios tipas skiriasi. Kurį laiką amerikiečių akitos padermė kai kuriose šalyse buvo vadinama Didžiuoju japonų šunimi. Abi akitos atmainos visame pasaulyje bene geriausiai žinomos iš tikros istorijos apie Hachikō, ištikimą akitą, gyvenusį Japonijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šunų veislė Akita kilusi iš snieguotų ir kaimiškų Odatės, Akitos prefektūros, kalnuoto Japonijos regiono, žemių. Jie buvo dresuojami medžioti tokius gyvūnus kaip briedžiai, šernai ir usūriniai rudieji lokiai.[1] 1600 m. ši veislė dalyvavo šunų kovose, kurios tuo metu Japonijoje buvo populiarios. Nuo 1500 m. iki 1800 m. Akitos buvo samurajų kompanionai.[2]
XX a. pradžioje Akitos ėmė nykti, nes buvo sukryžminta su Vokiečių aviganiu, Bernardinu, Mastifu. Dėl to daugelis egzempliorių ėmė prarasti Špicų bruožus, o vietoj jų įgijo nuleistas ausis, tiesias uodegas, ne japonišką spalvą (juodos kaukės ir bet kokios kitos spalvos, išskyrus raudoną, baltą ar dryžuotą), laisvą odą. Vietinė japonų veislė, žinoma kaip Matagi (medžioklinis šuo), kartu su Hokaido inu veisle buvo panaudota susimaišyti su likusiais Akita Inu, kad būtų sugrąžintas Špicų fenotipas ir atkurta Akita veislė. Šiuolaikinės japonų Akitos turi palyginti nedaug genų iš vakarietiškų šunų ir, atkūrus veislę, pagal fenotipą yra Špicai, tačiau didesnės amerikietiškos Akitos veislės šunys didžiąja dalimi yra kilę iš mišrūnų, kurie buvo sumaišyti prieš atkuriant veislę, todėl amerikiečių Akitos paprastai yra mišrūnai ir pagal japonišką standartą nelaikomi tikrosiomis Akitomis.[3]
Rusų-Japonų karo metu Akitos buvo naudojamos karo belaisviams ir pasiklydusiems jūreiviams sekti.[4] Per Antrąjį pasaulinį karą Akitos taip pat buvo kryžminamos su Vokiečių Aviganiais, bandant jas išgelbėti nuo karo meto valdžios įsakymo išnaikinti visus nekarinius šunis.[5] Kai kurie jų, karo metu buvo naudojami kaip žvalgai ir sargybiniai. Amerikiečių Akitos protėviai iš pradžių buvo japonų Akitos atmaina, kurios forma Japonijoje nebuvo pageidaujama dėl žymėjimo, ir kuri negali dalyvauti parodų varžybose.
Hachikō, visų laikų garbingiausio akitos veislės šuns, istorija padėjo akitai įsitvirtinti tarptautiniame šunų pasaulyje. Hačikō gimė 1923 m. ir priklausė profesoriui Hidesaburō Ueno iš Tokijo.[6] Profesorius Ueno gyveno netoli Šibujos traukinių stoties miesto priemiestyje ir kasdien į darbą važinėjo traukiniu. hačikō kasdien lydėdavo savo šeimininką į stotį ir iš jos. 1925 m. gegužės 25 d., kai šuniui buvo 18 mėnesių, jis laukė savo šeimininko atvykstant ketvirtą valandą traukiniu, tačiau profesoriui Ueno darbe mirtinai nukraujavo smegenys.[7] 1925 m. gegužės 25 d., kai šuniui buvo 18 mėnesių, Hačikō ir toliau laukė grįžtančio šeimininko. 1925 m. gegužės 25 d. jis kasdien keliavo į stotį ir iš jos kitus devynerius metus. Jis leido profesoriaus giminaičiams juo rūpintis, bet niekada neatsisakė budėti stotyje dėl savo mokytojo. 1934 m., prieš pat jo mirtį, jo garbei Šibujos geležinkelio stotyje buvo pastatyta bronzinė statula.[8] 1934 m. ši statula per karą buvo išlydyta šaudmenims, bet po karo užsakyta nauja. Nuo 1936 m. kasmet balandžio 8 d. Hačikō atsidavimas pagerbiamas iškilminga atminimo ceremonija Tokijo Šibujos geležinkelio stotyje. Ilgainiui legendinė Hačikō ištikimybė tapo nacionaliniu ištikimybės simboliu, ypač imperatoriaus asmeniui ir institucijai.
1931 m. Akita oficialiai paskelbta Japonijos paminklu. Akitos prefektūros Odatės miesto meras suorganizavo Akita Inu Hozonkai, kad kruopščiai veisdamas išsaugotų originalią Akitą kaip Japonijos gamtos vertybę. 1934 m., paskelbus šią veislę Japonijos gamtos paminklu, buvo paskelbtas pirmasis Japonijos Akita Inu veislės standartas. 1967 m., minint Akitos šunų išsaugojimo draugijos įkūrimo 50-metį, buvo pastatytas Akitos šunų muziejus, kuriame saugoma informacija, dokumentai ir nuotraukos. 1967 m. Japonijoje laikomasi tradicijos, kad gimus vaikui, jis gauna Akitos statulėlę. Ši statulėlė simbolizuoja sveikatą, laimę ir ilgą gyvenimą.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Patino aukštis ties gogu apie 67 cm, patelės – maždaug 61 cm. Akita Inu yra stambus tvirto sudėjimo šuo, gerai subalansuotos formos; antrinės lyties charakteristikos stipriai išreikštos, taurus ir kuklus, ištvermingas.
Kailis rausvai rudas, baltas arba keršas. Akuotai tiesūs, šiurkštūs, pavilnė minkšta, tanki.
Akitos, kaip špicų veislės, išvaizda atspindi šalto oro adaptaciją, būtiną jų pirminiam funkcionavimui.[9] Akita yra stambi savo ūgio veislė, turinti sunkius kaulus.[10] Būdingi fiziniai veislės bruožai: didelė, panaši į lokio galva su stačiomis, trikampio formos ausimis, kurios šiek tiek pasvirusios pagal kaklo lanką. Be to, Akitos akys yra mažos, tamsios, giliai įsodintos ir trikampio formos. Akitos turi storą dvigubą kailį, tvirtas, gerai sukumpusias, panašias į katės kojas, jų uodega nešama per nugaros viršų švelniai arba dvigubai susukta žemyn per juosmenį.
Akita turi du kailio tipus: standartinį ir ilgą kailį, tačiau parodų ringuose ilgas kailis laikomas trūkumu.[11] Ilgas kailis, dar vadinamas Moku, yra autosominio recesyvaus geno rezultatas ir fenotipiškai gali pasireikšti tik tada, kai tėvas ir motina yra jo nešiotojai. Jų kailis ilgesnis (apie 3-4 cm ilgio) ir švelnesnis, jie pasižymi saldesniu temperamentu. Manoma, kad šis genas kilęs, iš dabar jau išnykusio Karafuto-Keno veislės šuns.[12]
Charakteris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jie yra nepriklausomi ir gana valdingi. Nuolat turi būti prižiūrimi, jei netoliese yra kitų šunų ar nepažįstamų vaikų, tačiau jie nuolaidesni katėms. Labai ištikimi savo šeimai, drąsūs, todėl tinkami būti sarginiais šunimis.
Akita paprastai laikoma teritorine savo nuosavybe, o su nepažįstamaisiais gali elgtis santūriai. Kartais jos veiksmai apibūdinami kaip kačių; neretai akita valosi veidą po valgio, būna išranki namuose. Kaip teigiama AKC veislės standarte, jie netoleruoja kitų tos pačios lyties šunų.
Kadangi tai didelis, galingas šuo, Akita nelaikoma veisle, skirta pirmą kartą šunį turinčiam šeimininkui. Kai kurių šalių teisės aktuose ši veislė apibrėžiama kaip pavojingas šuo. Akita yra didelis, stiprus, nepriklausomas ir dominuojantis šuo. Gerai dresuota akita turėtų priimti nepavojingus nepažįstamuosius, priešingu atveju su visais nepažįstamaisiais elgsis agresyviai. Kaip veislė jie turėtų gerai sutarti su vaikais, sakoma, kad ši veislė pasižymi prieraišumu prie vaikų.
Akitos linkusios jautriai reaguoti į kitus šunis, todėl reikia būti atsargiems situacijose, ypač Akitos linkusios mažiau toleruoti tos pačios lyties šunis. Dėl šios priežasties Akitos, jei jos nėra labai socializuotos, paprastai nelabai tinka šunų parkams be pavadėlio.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Esther J. J. Verhoef-Verhallen Šunys. Enciklopedinis žinynas.
- ↑ Bouyet, Barbara (1992). Akita, Treasure of Japan. Japan: MIP Publishing.
- ↑ "Morie Sawataishi: Saviour of Japan's Akita Samurai dog" (website). The Daily Telegraph. Japan. 11 December 2008. Nuoroda tikrinta 6 May 2011.
- ↑ "Akita Inu". Japanesedogs. Nuoroda tikrinta 5 November 2019.
- ↑ Allsopp, Nigel (2012). K9 Cops: Police Dogs of the World. Big Sky Publishing.
- ↑ "Akita Inu Breed History". Japanese Akita Inu Club Great Britain. Nuoroda tikrinta 29 April 2011.
- ↑ "Akita Inu Breed History". Japanese Akita Inu Club Great Britain. Nuoroda tikrinta 29 April 2011.
- ↑ Chida, Hiroshi (27 November 2003). "Odate museum honors national dog, the Akita".
- ↑ Andrews, Barbara J. (1996). Akitas. N.J. USA: T.F.H Publications Inc. pp. 21–22. ISBN 0-7938-2760-4.
- ↑ "Akita: Physical Characteristics". Pet MD.
- ↑ The Complete Dog Breed Book: Choose the Perfect Dog for You. Penguin. 2020-03-17. ISBN 978-0-7440-2234-6.
- ↑ Taylor, Jason (1996). Guide to Owning an Akita. United States: TFH Publications. p. 21. ISBN 0-7938-1878-8.
- ↑ Andrews, Barbara J. (1996). Akitas. NJ, United States of America: TFH Publications Inc. p. 16. ISBN 0-7938-2760-4.