Aerodinamika
Aerodinamika – mokslas apie oro (dujų) judėjimą, mechaninę ir šiluminę oro (dujų) ir jame judančių kietųjų kūnų sąveiką bei šiuos kūnus veikiančias aerodinamines jėgas. Laikoma aeromechanikos atšaka.[1]
Aerodinamika kaip mokslas sparčiausiai vystėsi XX a. pradžioje atsiradus aviacijai ir išplėtojus teorinę hidrodinamiką, kurios dalis yra teorinė aerodinamika. Iki tol vyravo teorinė aerodinamika. Teorinius aerodinamikos pagrindus sukūrė Leonardas Oileris, Žozefas Lui Lagranžas, Džordžas Gabrielis Stoksas.[1] 1726 m. Izaokas Niutonas aprašė oro pasipriešinimo teoriją ir dėl to laikomas vienu pirmųjų aerodinamikų.[2] Vėliau sekė Danielio Bernulio 1738 m. parašyta Hydrodynamica, kurioje jis išvedė fundamentalų santykį tarp slėgio, tankio ir srovės greičio ir išvedė idealiojo skysčio stacionariojo judėjimo pagrindinę lygtį (Bernulio dėsnį).[3] 1757 m. Leonardas Oileris išleido bendresnes Oilerio lygtis, kurias galima pritaikyti ir suspaustoms, ir nesuspaustoms dujoms. XIX a. pr. Oilerio lygties pagrindu, įvedus klampumo sąvoką, išvestos Navjė ir Stokso lygtys.[4][5]
Lietuvoje yra išleistų vadovėlių apie termodinamiką – „Sraigtasparnio aerodinamika“ (sudarė Vytautas Radavičius), „Vėdinimo aerodinamika“ (sudarė Vytautas Rutkauskas), „Aerodinamika ir skrydžių dinamika“ (2000 m., sudarė Pranas Akulavičius ir Algimantas Skurdenis).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Seržentas, Albinas. Aerodinamika (VLE)
- ↑ Newton, I. (1726). Philosophiae Naturalis Principia Mathematica, Book II.
- ↑ „Hydrodynamica“. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2008-10-30.
- ↑ Navier, C. L. M. H. (1827). „Memoire Sur les Lois du Mouvement des fluides“. Mémoires de l'Académie des Sciences. 6: 389–440.
- ↑ Stokes, G. (1845). „On the Theories of the Internal Friction of Fluids in Motion“. Transactions of the Cambridge Philosophical Society. 8: 287–305.
|
Šis straipsnis apie fiziką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |