Žygis į Vašingtoną

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žygis į Vašingtoną

Protesto žygis į Vašingtoną buvo didelis politinis mitingas, vykęs Jungtinių Valstijų sostinėje Vašingtone 1963 m. rugpjūčio 28 dieną. Martinas Liuteris Kingas mitingo metu prie Linkolno memorialo pasakė istorinę kalbą „Aš turiu svajonę“, propaguojančią rasinę harmoniją. [1]

Maršas „už darbą ir laisvę“ buvo organizuotas grupės pilietinių teisių, darbo ir religinių organizacijų. [2][1] Žygio dalyvių skaičius vyrauja nuo 200 000 (policijos duomenimis) iki 300 000 žmonių (žygio organizatorių duomenimis). Apie 80% akcijos dalyvių buvo afroamerikiečiai, likusią dalį sudarė baltieji ir kitų etninių grupių atstovai.

Pripažįstama, kad žygis į Vašingtoną paskatino greičiau priimti 1964 m. pilietinių teisių aktą ir 1965 m. balsavimo teisių aktą.

Organizavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žygio organizatoriai Bajardas Rastinas (kairėje) ir Klyvlendas Robinsonas (dešinėje) 1963 m. rugpjūčio 7 d.

Maršo iniciatorius buvo Miegamųjų vagonų patarnautojų brolijos prezidento, Amerikos negrų darbo tarybos prezidento ir Amerikos darbo federacijos ir Pramonės organizacijų kongreso viceprezidentas A. Filipas Randolfas. Randolfas planavo panašią akciją 1941 metais. 1941 m. maršo grėsmė įtikino JAV prezidentą Frankliną Ruzveltą įkurti lygaus įdarbinimo galimybių komitetą ir gynybos pramonėje uždrausti diskriminacinį įdarbinimą. Randolfas pasakė: „Aš įkeičiu savo širdį, protą ir kūną tam kad per socialinį teisingumą būtų pasiekta socialinė taika.” [3] 1963 metų žygis buvo svarbi sparčiai besivystančio pilietinių teisių judėjimo dalis. Iš politinės pusės žygį organizavo organizacijų sąjungos ir jų lyderiai: Randolfas, Džeimsas Farmeris (Rasinės lygybės kongreso prezidentas), Džonas Luisas (Studentų nesmurtinio koordinacinio komiteto prezidentas), Martinas Liuteris Kingas (Pietinės krikščionių vadovybės asociacijos prezidentas), Rojaus Vilkinso (Nacionalinės asociacijos už spalvotųjų žmonių pažangą prezidento), Vitnio Jango (Nacionalinės miestų lygos prezidento).

Paties maršo mobilizacijai ir logistikai vadovavo pilietinių teisių judėjimo veteranas, 1947 m. „Susitaikymo kelionės“ – pirmosios kelionės už laivę išbandyti JAV aukščiausiojo teismo sprendimą, uždraudusį rasinę diskriminaciją visų valstijų keliuose, organizatorius Bajardas Rastinas. Rastinas buvo senas Randolfo ir daktaro Kingo bendražygis. Kol Randolfas buvo užsiėmęs žygio politinės koalicijos organizavimu, Rastinas subūrė ir vadovavo aktyvistų ir organizatorių komandai, kuri užsiėmė žygio reklama ir dalyvių sutelkimu, autobusų ir traukinių koordinavimu. Komanda taip pat buvo atsakinga už maršalų parūpinimą bei logistinių masinio maršo šalies sostinėje detalių administravimą.

Maršo nepalaikė absoliučiai visi afroamerikiečiai. Keletas pilietinių teisų aktyvistų buvo susirūpinę, kad kai kurie maršo dalyviai galėjo imtis smurto, o tai būtų pakenkti nagrinėjamiems įstatymų projektams ir tarptautiniam judėjimo įvaizdžiui. Islamo tautos atstovas Malkolmas X pasmerkė žygį, pavadinęs jį „farsu Vašingtone”.

Maršo organizatoriai tarpusavyje nesutarė dėl žygio tikslų. Nacionalinė asociacija už spalvotųjų žmonių pažangą bei Nacionalinė miestų lyga laikė žygį kaip paramos Džono Kenedžio administracijos pateiktam pilietinių teisių aktui gestą. Randolfas, Kingas bei Pietinė krikščionių vadovybės asociacija laikė šią protesto akciją kaip būdą, atkreipti tautos dėmesį į kylančias tiek pilietinių teisių, tiek ekonomines problemas. Rasinės lygybės kongresas ir Studentų nesmurtinis organizacinis komitetas laikė maršą kaip būdą iššūkio metimą ir prezidento Džono Kenedžio administracijos neveiklumo bei paramos afroamerikiečiams trūkumo pasmerkimą. [2]

The march[taisyti | redaguoti kodą]

Demonstrantai maršo į Vašingtoną metu

Rugpjūčio 28 d. daugiau nei 2000 autobusų, 21 specialus traukinys, 10 išnuomotų oro lainerių ir nesuskaičiuojama daugybė mašinų susirinko į JAV sostinę Vašingtoną. Visi reguliarieji lėktuvai, traukiniai bei autobusai taip pat buvo perpildyti. [2]

Žygis prasidėjo ties Vašingtono paminklu ir baigėsi prie Linkolno memorialo. Maršas neprasidėjo laiku, nes jo lyderiai turėjo susitikimą su Jungtinių Valstijų Kongreso nariais. Lyderių nuostabai susirinkusi žmonių grupė pradėjo maršą nuo Vašingtono paminklo iki Linkolno memorialo be jų.

Kalbėtojai[taisyti | redaguoti kodą]

Atstovai iš kiekvienos demonstraciją remiančios organizacijos kreipėsi į susirinkusį žmonių būrį iš pakylos prie Linkolno memorialo. Kalbėjo visi šeši pilietinių teisių lyderių iš taip vadinamojo Didžiojo Šešeto, katalikų, protestantų bei žydų religiniai lyderiai, darbininkų lyderis Valteris Reuteris. Vienintelė moteris sakiusi kalbą buvo Džozefin Beiker.

Floidas Makisikas perskaitė Džeimso Fermerio kalbą, nes pastarasis buvo sulaikytas policijos protesto Luizianos valstijoje. Fermeris rašė, kad protestai nenurims, „kol šunys nebaigs kandžiotis pietuose, o žiurkės nenustos kandžiotis šiaurėje“.

Gospelo legenda Mahalija Džekson atliko kūrinį „How I Got Over”, o muzikantas Bobas Dylamas atliko keletą dainų, įskaitant „Only a Pawn in Their Game”, „When the Ship Comes In“. Vėliau prie Dylano prisijungė Joan Baez.

Martinas Liuteris Kingas pasakė savo garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“, kurią gyvai transliavo televizijos kanalai.

Bobas Dilanas ir Joan Baez atlieka dainas žygio metu.

Ginčai dėl Džono Luiso kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Nors viena iš oficialiai paskelbtų žygio tikslų buvo pilietinių teisių aktą, išleistą Kenedžio administracijos, keletas kalbas sakiusių asmenų sukritikavo pateiktą įstatymą, pavadindami jį nepakankamu.

Džonas LuisasStudentų nesmurtinio organizacinio komiteto buvo jauniausias renginio metu kalbą sakęs asmuo. [1] Jo kalboje, kurią padėjo rašyti kiti minėto komiteto aktyvistai, Kenedžio administracija buvo iškritikuota už tai, kiek ji mažai padarė, kad apsaugotų pietuose gyvenančius ir įvairiai atakuojamus juodaodžius bei pilietinių teisių darbuotojus: [4]

Cquote2.png Šiandien mes žygiuojame už darbus ir laisvę, bet mes neturime kuo didžiuotis, nes šimtai tūkstančių mūsų brolių čia nėra, nes jie neturi pinigų, kad galėtų čia atvykti, nes gauna pašalpas... arba negauna jų visai. ....


Mes čia šiandien atėjome su bloga nuojauta. Tiesa, kad mes palaikome administracijos pilietinių teisių aktą. Tačiau mes palaikome jį didele abejone. ... Jei šiame akte nebūtų įdėtas trečiasis straipsnis, nebūtų nieko, kas gintų jaunus vaikus ir senas moteris, kurios dalyvaudamos taikiose demonstracijoje šalies pietuose turi susidurti su policijos šunimis ir vandens patrankomis. Dabartine savo forma aktas neapsaugos Danvilio, Virdžinijoje, piliečių, kurie turi nuolat bijoti policinės valstybės. ... Dabartinėje savo padėtyje akto balsavimo dalis nepadės tūkstančiams žmonių, norinčių balsuoti. ... Mes privalome turėti tokius įstatymus, kurie apsaugotų Misisipės pusininkus, kurie yra priversti apleisti savo namus vien už tai, kad jie išdrįso pasinaudoti savo teise užsiregistruoti balsavimui.

Mums reikia akto, kuris pasirūpintų benamiais ir badaujančiais šalies piliečiais. Mums reikia akto, kuris užtikrintų lygybę tarnaitės, gaunančios 5 dolerius per savaitė, dirbančios šeimos, kurios metinės pajamos siekia 100 000 dolerius, namuose.

Mano draugai, nepamirškime, kad mes esame rimtos socialinės revoliucijos dalyviai. Apskritai paėmus, politikai, kurie kopė karjeros laiptais, imdamiesi amoralių kompromisų, kurie leido sau atvirą politinio, ekonominio bei socialinio forumo išnaudojimą, kad galėtų dominuoti Amerikos politikoje. ... Kuris politinis lyderis gali atsistoti ir pasakyti: „Mano partija – tai principų partija”? Kenedžio partija yra ir Ystlando partija. Džiavitso partija yra ir Goldvoterio partija. Kur yra mūsų partija? Kur ta partija, kurios dėka nereikėtų žygiuoti Vašingtone? Kur ta partija, kurios dėka nereikėtų žygiuoti Birmingamo gatvėmis? Kur ta partija, kuri apsaugotų Albanio, Džordžijoje, piliečius? ... Mes privalome pažadinti Ameriką. Pažadinkim ją, dabar jau 2 valandos popiet! Todėl kad mes nesustosim, ir mes nebūsime ir negalime būti kantrūs.”

{{{2}}}

Cquote1.png


Aktoriai Sidnis Puatjė, Haris Belafontė ir Čarltonas Hestonas maršo metu stovi prie Linkolno memorialo

Primygtiniai reikalaujant konservatyvesniems ir labiau Kenedį palaikantiems lyderiams iš Luiso originaliosios kalbos buvo iškirptos tokios frazės:[5]

Cquote2.png Švaria sąžine mes negalime visa širdimi palaikyti administracijos siūlomo pilietinio teisių akto, nes jis per daug menkas ir išleistas per vėlai. ...

Noriu žinoti, kurią pusę palaiko federalinė valdžia? ...

Ši revoliucija yra rimta. Ponas Kenedis stengiasi iškeldinti šią revoliuciją iš gatvių į teismus. Paklausykit, pone Kenedi. Paklausykit, pone kongresmene. Paklausykit, bendrapiliečiai.

Juodaodžių masės žygiuoja už darbus ir laisvę. Ir mes privalome pasakyti politikams, kad „aistrų atvėsinimo” periodo nebus.

... Mes žygiuosim per šalies pietus, pro Diksilendo širdį, kaip darė Šermanas. Mes turėtume siekti savo išdegintos žemės politikos ir be smurto sudeginti Džimą Krou iki dulkių...

{{{2}}}

Cquote1.png


Daugelis aktyvistų iš SNCC, CORE ir netgi SCLC pyko už tai, ką jie laikę kalbos cenzūra.

A. Filipas Randolfas maršo metu taip pat pasakė įkvėpiančią kalbą.

Žygio nušvietimas žiniasklaidoje[taisyti | redaguoti kodą]

Žiniasklaidos dėmesys leido maršui būti nušviečiamam nacionaliniu lygiu. Buvo transliuojamos demonstracijos organizatorių kalbos, įvykį komentavo žurnalistai. Savo skyrelyje „Žygis į Vašingtoną ir televizijos naujienos“ Viljamas Tomas pažymi: „Šio įvykio nušvietimui buvo paskirta per 500 operatorių, technikų bei korespondentų iš didžiausių televizijos tinklų. Filmavo daugiau kamerų nei per paskutiniąją JAV prezidento inauguraciją. Viena kamera buvo įstatyta aukštai Vašingtono paminkle, kad būtų parodytas stulbinanti žygiuotojų perspektyva.” [6]

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Juodaodis nacionalistas Malkolmas X savo kalboje „Message to the Grass Roots” pavadino žygį į Vašingtoną „iškyla” ir „cirku”. Jis sakė, kad pilietinių teisių lyderiai, leisdami baltiesiems žmonėms bei organizacijoms padėti planuoti ir dalyvauti marše, sumenkino pirminį demonstracijos tikslą – pademonstruoti juodaodžių jėgą bei pyktį. [7]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 "The Sixties", ''Junior Scholastic o, 1994-02-11, pp. 5–6. Nuoroda tikrinta 2008-12-01.
  2. 2,0 2,1 2,2 "March on Washington for Jobs & Freedom." Veterans of the Civil Rights Movement.
  3. „1963 Year In Review: March on Washington, upi.com“
  4. Full Text of John Lewis' Speech ~ Civil Rights Movement Veterans
  5. John Lewis' Original Speech ~ Civil Rights Movement Veterans
  6. “The March on Washington and Television News, by William Thomas
  7. Malcolm X; George Breitman (ed.) [1965] (1990). Malcolm X Speaks. New York: Grove Weidenfeld, 14–17.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.