Švytuoklinis laikrodis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Švytuoklinis laikrodis

Švytuoklinis laikrodislaikrodis, kurio laiko matuoklis yra švytuoklė. Beveik tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas. Buityje švytuokliniai laikrodžiai labai populiarūs ir šiandien.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Švytuoklinį laikrodį sukūrė Christiaan Huygens 1656 m. XX amžiuje W. H. Short sukūrė švytuoklinį laikrodį, kurio paros tikslumas 1/100 sekundės per parą.

Mechanizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Energiją švytuoklei perduoda ankeris, kuris dinaminę besileidžiančių svarsčių energiją paverčia kinetine švytuoklės energija. Į vieną pusę ankerio stumtelėta švytuoklė grįžta atgal, ir ciklas prasideda iš naujo.

Kadangi švytuoklė šiltesniu oru dėl metalo plėtimosi pailgėja, o šaltu oru sutrumpėja, atitinkamai ilgėja arba trumpėja švytuoklės svyravimo ciklas, ir laikrodis pradeda vėluoti arba skubėti. Todėl švytuoklė paprastai turi temperatūrinį kompensatorių, t. y., ją galima pailginti arba sutrumpinti (sukant varžtelį) arba šis kompensavimas veikia automatiškai. Laikrodininkas Džonas Harisonas (John Harisson) XVII a. sukūrė švytuoklę, kuriame suderinti skirtingo plėtimosi koeficiento metalai (žalvaris cinkas ir plienas), keičiantis temperatūrai, išlaiko nekintamą švytuoklės ilgį.

Vėliau, XIX a. pabaigoje, buvo sukurtos medžiagos, kurių temperatūrinio plėtimosi koeficientas labai mažas – invaras (geležies ir nikelio lydinys).

Dar viena priežastis, įtakojanti švytuoklinio laikrodžio tikslumą – atmosferos sąlygų kitimas, kadangi oro pasipriešinimas, veikiantis judančią švytuoklę, yra nevienodas skirtinguose aukščiuose bei kinta, keičiantis oro drėgmei. Todėl švytuoklės forma daroma tokia, kad oro pasipriešinimas būtų kuo mažesnis, o XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje švytuokliniai astronomijos observatorijų laikrodžiai būdavo patalpinami sandariuose korpusuose, iš kurių išsiurbdavo dalį oro.

Švytuoklinio laikrodžio trūkumas – jis negali būti naudojami automobiliuose, laivuose bei kituose su pagreičiu judančiuose objektuose, kadangi pagreitis keičia švytuoklės svyravimo ciklą.

Sukamojo judesio švytuoklė[taisyti | redaguoti kodą]

Ši švytuoklė yra rato formos (dažniausia tai keturi ratu išsidėstę svareliai) ir sukasi ant vertikalios stygos arba strypelio. Ratas sukasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Šie laikrodžiai palyginti kompaktiški, todėl jų mechanizmas uždengiamas stiklo gaubtu, taip mažinant pašalinį poveikį.

Kadangi sukamojo judesio švytuoklės ciklas yra didelis, palyginus su kabamąja švytuokle, tokį laikrodį pakanka užvesti rečiau.