Šv. Mykolo gatvė
Šv. Mykolo gatvė – Vilniaus senamiesčio gatvė, ribojasi su Maironio, Pilies, Bernardinų, A. Volano gatvėmis. Ši gatvė veda iki Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, kurioje įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus. Taip pat Šv. Mykolo gatve galima išeiti prie Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių ansamblio.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šv. Mykolo gatvė pavadinta dėl netoliese, gatvės kampe stovinčios Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, kurią juosia klasicistinė tvora. Už jos stovi varpinė.[1]
Pilies ir Šv. Mykolo gatvių sankirtoje kampinis namas sudarytas iš dviejų korpusų, kadaise priklausė Šv. Onos brolijai. 1920 m. šis namas buvo nutapytas dailininko Mstislavo Dobužinskio.[1]
Priešingoje pusėje stovintis Šv. Mykolo ir Pilies g. namas (Šv. Mykolo g. 2) kadaise buvo sudarytas iš dviejų pastatų. Vėliau namas perstatytas į vieną, vadinamą Rudaminos namu, priklausė kelioms Rudaminų kartoms. Po kažkiek metų namas perėjo Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, kuris jį padovanojo žemaičių rotmistrui Jurgiui Silvestravičiui, o šis pardavė Mikalojui Michanevskiui. Du pastatus į vieną sujungė savininkas Napoleonas Odachovskis XIX a. pabaigoje.[1] [2]
Namas Šv. Mykolo g. 4, dviejų aukštų, priklausė Vilniaus katedros kapitulai, išlaikė autentišką fasadą.[1]
1929 m. Šv. Mykolo g. 5 name buvo įsikūręs Totorių tautinis muziejus.[3]
Namai Šv. Mykolo g. 6 ir Šv. Mykolo g. 8 taip pat dviejų aukštų, kadaise jie priklausė Pažaislio vienuolynui, taip pat turi išlaikę autentiškus fasadus. XIX ir XX a. statybos Šv. Mykolo g. 8 pastatas kampinės L raidės konfigūracijos. Šv. Mykolo g. 9 kampinis (A.Volano g. 2) namas statytas 1600-1650 m. Nuo 1804 m. jame buvo įsikūrusi Vilniaus universiteto chemijos kolegija ir profesorių Pranciškaus Smuglevičiaus, Andriaus Sniadeckio bei kitų butai. 1809-1810 m. pastatą rekonstravo architektas Mykolas Angelas Šulcas. Pastatas klasicizmo ir neoklasicizmo stiliaus.[1][4]
Šv. Mykolo g. 10 namas pastatytas XIX a. pabaigoje, trijų aukštų, mūrinis, išsiskiria iš bendro gatvės konteksto. Šv. Mykolo g. 12 ir 16 namai – dviaukščiai. Nr. 16 namas priklausė Radviloms.[1][5]
Tarybiniais metais gatvė buvo pavadinta Jono Biliūno vardu.
Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gatvės ilgis yra apie 150 metrų, ji gana siaura. Gatvė grįsta trinkelėmis. Apstatyta dviejų, trijų aukštų namais, kurių viso gatvėje aštuoni. Kampiniame Šv. Mykolo/ A.Volano g. 2 name įsikūrusi Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija.[6]
Gatvėje veikia suvenyrų parduotuvės, kavinės ir restoranai. Namų numeriai prasideda sankryžoje su Pilies gatve, kairėje pietinėje pusėje yra lyginiai skaičiai, o dešinėje šiaurės pusėje - nelyginiai numeriai. Gatvėje įsikūrusi Gidų gildija, Lietuvos gidų sąjunga, veikia K.Mizgirio gintaro galerija – muziejus.[7]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
- ↑ Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015. ISBN 978-9986-745-89-1.
- ↑ A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
- ↑ Bučas, Jurgis, Valiuškevičiūtė, Apolonija. Švietimo ministerijos rūmai// Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. — Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, Т. 1: Vilnius, p.474-592.
- ↑ Informacija apie Šv. Mykolo g. 8 namą interneto svetainėje autc.lt.[1] Archyvuota kopija 2021-05-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Šv. Mykolo gatvė Vilniaus gatvių kataloge.[2]
- ↑ Šv. Mykoolo gatvė Vilniaus gatvių kataloge. [3]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnytinio paveldo muziejus [4]