Šuniškoji poniabudėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mutinus caninus
Apsauga: 1(E) - Prie išnykimo ribos
(Mutinus caninus)
(Mutinus caninus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Grybai
(Wikispecies-logo.svg Fungi)
Skyrius: Papėdgrybūnai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycota)
Klasė: Papėdgrybiai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycetes)
Eilė: Poniabudiečiai
(Wikispecies-logo.svg Phallales)
Šeima: Poniabudiniai
(Wikispecies-logo.svg Phallaceae)
Gentis: Poniabudėlė
(Wikispecies-logo.svg Mutinus)
Rūšis: Šuniškoji poniabudėlė
(Wikispecies-logo.svg Mutinus caninus)
LogoIF.png Index Fungorum

Šuniškoji poniabudėlė (lot. Mutinus caninus) – poniabudinių šeimai priklausantis nevalgomas grybas. Retai sutinkamas Lietuvoje, todėl yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Šiam grybui būdingas jo skleidžiamas nemalonus kvapas.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Poniabudėlės vaisiakūnių skersinis pjūvis

Jaunų grybų vaisiakūnis kiaušiniškas, balandžio kiaušinio dydžio. Vaisiakūniui subrendus pirmiausia plyšta viršutinė dalis ir iš jo išauga ilgas (8–12 cm) cilindriškas vaisiakūnis, kuris būna tuščiaviduris, kartais suglebęs ir dažnai lieka gulėti ant žemės. Kūgiška ryškiai oranžinė viršūnė (1–2 cm skersmens) būna nežymiai sustorėjus; iš pradžių ją dengia žalsva gleivėta sporų masė. Prie pagrindo lieka drebučių pavidalo mėsingas apvalkalas, su trumpomis plonų šaknelių pavidalo išaugomis, kuriomis įsišaknija į žemę. Grybo trama skleidžia nestiprų nemalonų kvapą.

Spalvos kaita: kotas balkšvas, gelsvas arba rausvai geltonas. Sustorėjusi viršutinė dalis oranžinė, iš pradžių ją dengia gleivėta žalsva sporų masė, savo šleikščiu kvapu viliojanti muses, kurios išnešioja sporas.

Panašios rūšys: Ravenelio poniabūdėlė (Mutinus ravenellii) ir Elegantiškoji poniabudėlė (Mutinus elegans), jos Lietuvoje sutinkamos dar rečiau ir taip pat yra nevalgomos.

Trumpa grybo atsiradimo istorija Europoje[taisyti | redaguoti kodą]

Šis iš Šiaurės Amerikos kilęs grybas į Europą atkeliavo prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą – jo sporų ant savo ginkluotės greičiausiai atvežė amerikiečių kareiviai.

Augavietė[taisyti | redaguoti kodą]

Šis retas grybas, dažniausiai sutinkamas lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, kur auga ant nukritusių lapų ir spyglių ar senų kelmų.

Sezonas: liepa – spalis

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]