Šulmanas
Šulmanas arba Salmanu – dievas Mesopotamijos mitologijoje.[1]
Dievavardis bandomas sieti su akadų kalbos daiktavardžiu šulmu, reiškiančiu „gerovė“, tvirtinama, kad Šulmanas galėjo būti laikomas dieviškuoju gydytoju.[1] Pagal kitą versiją, dievavardis reiškia „maloningasis“.[2] Vis dėlto žinių apie Šulmano funkcijas ar kultą iš esmės nėra išlikę, apie tokios dievybės egzistavimą daugiausia liudija teoforiniai asmenvardžiai. Didžioji jų dalis datuojama paskutiniu II tūkst. pr. m. e. ketvirčiu (Vidurinės Asirijos karalystės laikotarpis). Vienas iš tokių asmenvardžių yra Šulmanu-ašared (Šalmaneseras), kuris apytikriai reiškia „[dievas] Šulmanas yra pirmutinis, pirmasis [tarp dievų]“.[1] Šalmaneseras I Dur-Katlimu mieste pastatydino Šulmano šventyklą. Tvirtinama, esą šis dievas buvo glaudžiai susijęs su Asirijos karališkąja šeima.[2]
Senajame Testamente, Ozėjo knygos 10,14, minimas Šalmanas, sunaikinęs Bet Arbelį. Teigiama, kad čia gali būti turimas omenyje kuris nors Asirijos valdovas, vardu Šalmaneseras, pvz., Šalmaneseras III (IX a. pr. m. e.). Visgi išliko tik teoforinis asmenvardžio elementas.[1]
Ugarito asmenvardžiuose sutinkamas dėmuo šlmn veikiausiai žymi vakarų semitų dievą Šalmaną. Dievavardis (Ršp)-Šl/rmne, minimas senovės egiptiečių apžadinėje steloje, datuojamoje 20–21 dinastijų laikais, veikiausiai taip pat reiškia Šalmaną, o ne Šulmaną.[1]
Manoma, kad šios dievybės atmainos kultas šiaurinėje Sirijoje dar buvo išsilaikęs helenizmo epochoje (galbūt ir vėlesniu laikotarpiu).[1]