Čornohora

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiaurinė Čornohoros kalnagūbrio dalis su Hoverlos kalnu

Čornohora (ukr. Чорногора, lenk. Czarnohora) – aukščiausias Ukrainos Karpatų kalnagūbris, esantis rytinėje Poloninos Beskidų dalyje.

Geografija

Pagrindinis kalnagūbris į ilgį driekiasi 40 km tarp Juodosios Tisos vakaruose ir Juodojo Čeremošo rytuose. Dalimi Čornohoros eina vandenskyra tarp Pruto ir Tisos. Vakarinė kalnagūbrio dalis su viršūne Petrosu (2020 m) yra Užkarpatėje. Šias dvi Čornohoros dalis skiria gili perėja (aukštis 1550 m). Vakarinė dalis gana raižyta (aukščių skirtumas apie 300 m), o rytų Čornohora – monolitiškas vientisas masyvas, kurio viršūnės virš 1900 m aukščio, dalis siekia ir 2000 m (Hoverla – 2061 m, Špicai – 1997 m, Guten Tomnatekas – 2018 m, Pop Ivanas – 2022 m), visos perėjos ne žemiau 1750 m.

Nuo pagrindinio kalnagūbrio į šonus eina šoniniai kalnagūbriai. Čornohoros šlaitai suraižyti siaurų iki 1000 m aukščio slėnių, kurie vietomis ir aukštesni. Čornohoros, skirtingai nei likusių Karpatų dalių, išvaizdą labiau paveikė ledynmetis. Tuo metu amžino sniego linija buvo 1300–1400 m aukštyje, ir vandens srautų ištakose buvo susidarę trumpi ledynai. Pruto slėnyje ledynas buvo apie 1000 m aukščio ir 6,5 km ilgio. Buvusio apledėjimo žymėmis yra:

• poledyniniai duburiai su stačiais, dažnai uoliniais šlaitas ir plačiu dugnu, kartais užpildyti ežerais ar durpynais;
• netolygus slėnių nuolydis (kai kur yra krioklių, pvz., Prute);
• šoninės ir galinės morenos.

Augalija

Čornohoros šlaitai apaugę miškais. Šiauriniuose šlaituose paprastai auga bukai (iki 1300 m aukščio), aukščiau – eglės (iki 1600 m aukščio). Pietiniame šlaite irgi auga bukai, kurie ir sudaro miškų ribą. Aukščiau (iki 1800 m) yra poloninų (alpinių pievų) ir žolynų juosta, virš 1800 m – grynos poloninos, kurios siekia aukščiausias viršūnes, kai kur – akmenų laukai. Augalų tarpe daug endeminių rūšių.

Gyventojai ir ekonomika

Vietiniai gyventojai yra huculai, daugiausia besiverčiantys gyvulininkyste (sezonas – 5 mėn.). Išvystytas turizmas.

Dirbama žemė užima apie 0,5% visos teritorijos, miškai – apie 70 %, šienaujamos pievos – 5 %, alpinės pievos ir ganyklos – 22 %.

Gamtos apsaugai po Pirmojo pasaulinio karo buvo įsteigta keletas draustinių.