Kopenhagos mokykla (tarptautiniai santykiai)
Saugumo studijų Kopenhagos mokykla (angl. Copenhagen School) – tai teorija, kuri kildinama iš Barry Buzan knygos „Žmonės, valstybės ir baimė“, pirmąkart išleistos 1983 m. Kopenhagos mokykla išskirtinai pabrėžia saugumo socialinius aspektus. Su šia mokykla dažniausiai siejami teoretikai yra Barry Buzan, Ole Wæver bei Jaap de Wilde. Daugelį šios mokyklos atstovų sieja tai, kad jie yra dirbę Kopenhagos taikos tyrimų institute. Ryškiausiu Kopenhagos mokyklos kritiku laikomas Bill McSweeney. Pagrindine Kopenhagos mokyklos knyga laikoma autorių Barry Buzan, Ole Wæver bei Jaap de Wilde „Security: A New Framework for Analysis“. Teorija išskiria šias tris koncepcijas:
- Sektoriai
- Regioninio saugumo kompleksai
- Saugumizavimas
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bill McSweeney yra laikomas pirmasis paminėjęs Kopenhagos mokyklos sąvoką.[1]
Sektoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Sektorių“ sąvoka yra susijusi su skirtingomis sritimis, kuriose kalbama apie saugumą. Tai yra, daugiausia, analitinė priemonė, skirta stebėti skirtingas dinamikas. Knygoje „Security: A New Framework for Analysis“ autoriai išskiria tokius sektorius: karinis/valstybės, visuomeninis, politinis, ekonominis, aplinkos. Dėl šių sektorių išskyrimo Kopenhagos mokykla yra laikoma kaip praplečianti materialaus saugumo studijų ribas.
Regioninio saugumo kompleksai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Regioninių saugumo kompleksų koncepcija atskleidžia, kaip saugumas išsidėstęs geografiškai apibrėžtuose regionuose. Kiekvieno regioninio veikėjo saugumas sąveikauja su su kitų veikėjų saugumu. Tačiau regioninių veikėjų saugumas sąveikauja daug intensyviau tarp to paties regiono veikėjais nei kitų, būtent tai apibrėžia, regioną, o regioninis saugumas tampa įdomi regioninio saugumo tyrimų sritis. Izoliacionistinės valstybės yra linkusios izoliuoti ir regioną taip, kaip Afganistanas, išsidėstęs tarp Vidurio Rytų ir Pietų Azijos. Izoliacionistinės valstybės nustato ribas, kuriose saugumo dinamika yra gana statiška. Šis atvejis yra kontrastas tradiciniam „buferinių valstybių“, kurios yra vietose, kur saugumo dinamika yra intensyvi (pavyzdžiui, Belgija yra tarp Vokietijos ir Prancūzijos), suvokimui. Regionai turėtų būti suprantami kaip mini sistemos, kuriose visos kitos tarptautinių santykių teorijos galėtų būti pritaikomos, pavyzdžiui, galios balanso, poliariškumo, aljansų sistemų ir kitos teorijos. Regioninio saugumo kompleksų teorija neturėtų būti painiojama su regionalizmo teorija (tarptautinių santykių šaka, besiorientuojanti į regioninę integraciją). Daugiau apie regioninį saugumą skaitykite B. Buzano knygoje „Regions and Powers“.
Saugumizavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ole Waever išplėtota saugumizavimo koncepcija, ko gero, yra labiausiai paplitusi ir tyrinėta, lyginant su kitomis Kopenhagos mokyklos koncepcijomis. Ginčijamasi, kad „saugumas“ yra kalbos aktas su konkrečiomis pasekmėmis tarptautinės politikos kontekstu. Kalbėdamas apie saugumą veikėjas stengiasi tam tikrą temą nukreipti nuo politikos į susirūpinimo saugumu sritį, legitimuojant neįprastas reikšmes prieš socialiai sukonstruotą grėsmę. Saugumizavimo procesas yra intersubjektyvus, kas nėra nei objektyvios grėsmės klausimas, nei subjektyvus grėsmės suvokimas. Subjekto saugumizavimas priklauso nuo tikslinės auditorijos saugumizavimo kalbos akto suvokimo ir priėmimo. Daugelis kritinių saugumo studijų mokslininkų, ypač, po 2001 m. rugsėjo 11-sios įvykių, terminą „saugumizavimas“ vartojo nepabrėždami jo Kopenhagos mokyklos kilmės. Knygos, kuriose labiausiai išplėtota saugumizavimo koncepcija:
- Understanding Global Security, Peter Hough,Routledge, 2004
- Barry Buzan, People, States and Fear, ECPR, 2007
- The Empire of Security, William Bain, Routledge, 2006
Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinė kritika, skiriama Kopenhagos mokyklai, yra tokia, jog tai yra eurocentistinis požiūris į saugumą.[2] Realistai taip pat diskutavo, kad Kopenhagos mokyklos saugumo darbotvarkės praplėtimas rizikuoja sukurti saugumo studijų „intelektualinį nenuoseklumą“.[3] Lene Hansen kritikavo, jog Kopenhagos mokykla neišskiria lyčių vaidmens.[4] Kitokia kritika yra orientuota į saugumo studijų analitikų vaidmenį ir teorijos konservatyvią prigimtį.[5]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Mutimer, D. (2007) Critical Security Studies: A Schismatic History in Contemporary Security Studies, A. Collins (eds.), Oxford:Oxford University Press, p. 60
- ↑ Wilkinson (2007) The Copenhagen School on Tour in Kyrgyzstan: Is Securitization Theory Useable Outside Europe?, Security Dialogue March 2007 vol. 38no. 1 5-25
- ↑ Buzan, B., Wæver, O. and de Wilde, J. (1998), Security: A New Framework for Analysis, Boulder, CO: Lynne Reinner, p 2
- ↑ Hansen, Lene (2000) 'The Little Mermaid’s Silent Security Dilemma and the Absence of Gender in the Copenhagen School',Millennium – Journal of International Studies, 29: 285–306
- ↑ See Huysmans, ‘Revisiting Copenhagen’; Johan Eriksson, ‘Observers or Advocates?: On the Political Role of Security Analysts’, Cooperation and Conflict 34, no. 3 (1999): 311-3; and Giovanni Arcudi, ‘La Sécurité Entre Permanence et Changement’, Relations Internationales, no. 125 (2006): 97-109
Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Barry Buzan, Ole Wæver & Jaap de Wilde (1998), Security: A New Framework for Analysis, Lynne Rienne
Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Bill McSweeney, ‘Identity and security: Buzan and the Copenhagen school’, Review of International Studies, 22:1 (1996) 81-93.