Žakardinės staklės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žakardinių staklių cechas (Didžioji Britanija)

Žakardinės audimo staklėsaudinių gamyboje naudojamos audimo staklės, kurios supaprastina sudėtingų tekstilės gaminių (damasto, brokato, matliasės) gamybos procesą.[1] Nuo paprastų audimo staklių skiriasi tuo, kad techniškai jomis galima valdyti kiekvieną metmenų siūlą. Staklėse, kuriose audeklo raštas buvo valdomas parenkant specialią kortą su tam raštui skirta „programa“. Staklės vadinamos jų išradėjo prancūzo Žozefo Mari Žakardo vardu, kuris XIX a. pradžioje sugebėjo mechanizuoti daug rankų darbo reikalavusį audimo būdą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1725 m. Liono tekstilės pramonės darbuotojas Basile Bouchon pristatė audimo įrenginį su perforuoto popieriaus juosta.[2] Pirmą kartą publikai žakardinės staklės buvo pademonstruotos 1801 m. Prancūzijoje, kurios augančių karinių poreikių negalėjo patenkinti įprastas rankinis audimas. Tekstilės pramonininko Ž. M. Žakaro sukurtam mechaniniam įrenginiui valdyti buvo panaudotos specialios perfokortos su audeklo raštui skirta programa – kiaurymėmis atitinkamose kortos vietose. Viena skylučių eilė turėjo atitikti vieną audinio eilę. Vėliau ši valdymo sistema daugeliui išradėjų tapo įkvėpimo šaltiniu, tarp jų ir Čarlzui Babidžui, kuris suprojektavo šiuolaikinių kompiuterių prototipą.[3]

Audimo technologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žakardinis audimas populiarus tekstilės pramonėje. Tokiuose audiniuose piešinys sukuriamas tarpusavyje perpinant įvairių spalvų siūlus. Taip išaudžiamas audinys su reljefiniu piešiniu. Šiuolaikinių technologijų dėka, į audinį galima perkelti įvairiausio sudėtingumo ir spalvingumo piešinius. Žakardiniai audiniai pasižymi tvirtumu, nes jų piešiniai išausti, todėl neišblunka, neišsitrina.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Fabric Glossary“. Suarchyvuotas originalas January 5, 2009. Nuoroda tikrinta 2008-11-21.
  2. Jean-Claude Heudin (2007). Les créatures artificielles : Des automates aux mondes virtuels [Artificial creatures: From automata to virtual worlds]. Odile Jacob. p. 73. ISBN 978-2-7381-2002-1.
  3. Essinger, James (2004). Jacquard's web. Oxford University Press, Oxford. ISBN 978-0-19-280578-2

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]