Peržiūrėti šaltinį Šviečiamasis amžius

{{Šaltiniai}}
'''Šviečiamasis amžius''', '''Švietimo amžius''' ('''epocha'''), '''Apšvieta'''{{Efn|Tradicinis epochos pavadinimas – ''Šviečiamasis amžius''. Taip pat naudojami variantai ''Švietimo amžius'', ''Apšvietos amžius'', ''Apšvieta'', ''Proto amžius''. [[Neologizmas]] ''Apšvieta'' vertinamas kaip paprastesnis, specialesnis pavadinimas.<ref>{{Cite web|url=https://vlkk.lt/konsultacijos/8857-svieciamasis-amzius-apsvieta|title=Kaip vadinama epocha – Švietimo amžius ar Apšvieta?|publisher=[[Valstybinė lietuvių kalbos komisija]]|work=Konsultacijų bankas|access-date=2023-02-12|archive-date=2023-02-12|archive-url=https://web.archive.org/web/20230212173642/https://vlkk.lt/konsultacijos/8857-svieciamasis-amzius-apsvieta|url-status=dead}}</ref>}} – [[Europa|Europos]] civilizacijos istorijos periodas, dažniausiai tapatinamas su XVIII a. [[Anglijos karalystė|Anglijoje]] ir [[Jungtinės Nyderlandų provincijos|Nyderlanduose]] jis tam tikra prasme prasidėjo nuo XVII a. vidurio su [[Racionalizmas|racionalistinės]] [[Filosofija|filosofijos]] srovės atsiradimu ([[Idėja|idėjų]] istorijoje tai vadinama „proto amžiumi“). Šio amžiaus idėjų atstovai – '''švietėjai'''. Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis-kultūrinis judėjimas.

== Švietėjų veikla ==

=== Žinių sklaida ===
{{Taip pat|Encyclopédie|Enciklopedistai}}
{{Quote box|
Mūsų amžius, vėlgi sutinku su Jūsų Didenybe, neprilygsta [[Liudvikas XIV|Liudviko XIV]] amžiui išmanymo ar skonio atžvilgiu, tačiau aš manau, jog jis palankesnis švietimui, bjaurėjimuisi pritarais ir [[Fanatizmas|fanatizmu]].
|— [[Žanas Le Ronas d'Alamberas]] laiške [[Frydrichas II Didysis|Frydrichui Didžiajam]], 1774 m. vasario 14 d.<ref>{{Cite journal|ISBN=978-2-37184-014-0|title=Siècle des Lumières|volume=4|first=Michèle|last=Ressi|url=https://www.histoire-en-citations.fr/citations/notre-siecle-j-en-conviens-encore-avec-votre|work=L'Histoire en citations|at=950|quote=Notre siècle, j’en conviens encore avec Votre Majesté, ne vaut pas le siècle de Louis XIV pour le génie et pour le goût ; mais il me semble qu’il l’emporte pour les lumières, pour l’horreur de la superstition et du fanatisme.|access-date=2023-02-12}}</ref>
|align=right
|width=240px
|fontsize=90%
}}
[[Prancūzijos karalystė|Prancūzijoje]] susiformavo švietėjų sąjūdis, pasireiškęs „[[Encyclopédie|Enciklopedijos]]“ ({{Fr|Encyclopédie}}), apie kurią telkėsi žymiausi prancūzų švietėjai, vadinami [[enciklopedistai]]s, arba enciklopedininkais, leidimu. Į „Enciklopediją“ sudėti to meto [[Mokslas|mokslo]], praktinės veiklos ir [[Menas|meno]] duomenys. „Enciklopedija“, kurios visas pavadinimas – „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ leista 1751–1772 m., o jos abėcėlinis indeksas išleistas 1783 m. Filosofas, literatūros ir meno kritikas [[Deni Didro]] buvo vienas pagrindinių šio veikalo redaktorių,
=== Požiūris į valdžią ===
{{Taip pat|Valdžių padalijimo principas}}[[Vaizdas:Allegory of Government- Wisdom Defeating Discord MET DP145894.jpg|miniatiūra|Valdžios alegorija: Išmintis nugali Nesantaiką,{{Efn|Užrašas ant skydo su [[Haga|Hagos]] ([[Olandijos respublika|Olandijos respublikos]] sostinės) herbu: IUBET ET PROBAT (''Įsako ir tvirtina''); užrašas 
praverstoje knygoje: IN LEGIBVS SALVS ''(Saugumas įstatyme'').}} 1715–1754 m. (Jakobas de Vitas)|kairėje|296x296px]]Švietėjo [[Džonas Lokas|Džono Loko]] teigimu, žmonės sukuria [[Valstybė|valstybę]] savo [[Prigimtinė teisė|prigimtinėms teisėms]] – [[Nuosavybė|nuosavybei]] ir [[Laisvė|laisvei]] – ginti. Visi žmonės turi būti [[Lygybė prieš įstatymą|lygūs]], nepriklausomi ir [[Laisvė|laisvi]]. [[Valdžia]] privalo priklausyti tautai. Tauta ją gali perduoti išrinktiems atstovams. Tautos (žmonių) išrinktas susirinkimas leidžia įstatymus. Jei išrinktoji valdžia nepaisytų žmonių norų, t. y. tautos teisių, pasak filosofo, ją reikėtų atšaukti arba nuversti.

Filosofas ir rašytojas [[Žanas Žakas Ruso]] taip pat nagrinėjo žmogaus ir valdžios santykį. Anot jo, pati tauta sprendžia, kas turi valdyti valstybę. ''Valdantieji'' turi garantuoti ''valdinių'' laisvę ir pagrindines teises. Jei žmonių išrinkta valdžia praranda pasitikėjimą (pamina žmonių teises), ją reikia nuversti sukilimu.

{{Europos istorija}}
Šviečiamojo amžiaus metu Europoje buvo paplitusi [[Absoliutinė monarchija|absoliutinės monarchijos]] valdymo forma. Aukščiausia valdžia jose priklausė valdovui, ją mažai ribojo kitos valstybės institucijos. Įvairių formų [[Luomas|luomų]] susirinkimai turėjo tik patariamąjį balsą. Filosofas [[Šarlis Monteskjė]] kritikavo absoliutizmą. Jis patarė absoliutinę monarchų valdžią pakeisti [[Demokratija|renkamąja valdžia]] ir padalyti ją į įstatymų [[Valdžių padalijimo principas|leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę]]. Šviečiamajame amžiuje susiformavo švietėjų idėjomis pagrįstas [[apšviestasis absoliutizmas]].

Rašytojas, filosofas [[Volteras]] smerkė piktnaudžiavimą valdžia, žiaurius įstatymus, [[Kankinimas|kankinimus]]. Jis niekam nepripažino teisės savavaliauti. Jo nuomone, visuomenė turinti būti pakanti įvairių [[Religija|religijų]] išpažinėjams. Voltero manymu, asmens ir minties laisvę gali garantuoti valstybę valdantys apsišvietę monarchai.
== Šviečiamasis amžius Lietuvoje ==
Vienu žymiausių epochos [[Lietuviai|lietuvių]] švietėjų laikytinas [[Troškūnai|Troškūnuose]] kunigavęs [[Kiprijonas Lukauskas]], 1797 m. [[lietuvių kalba]] parašęs knygą „Pamokslai iš Dievo priesakų apie krikščioniško gyvenimo prievoles“ (''Pamokslas iš prisakymų Dievo apie pavinasčias gyvenimo krikščioniško''). Šis kūrinys išliko rankraščiu ir buvo išspausdintas tik 1996 m. Kiprijono Lukausko knygoje daug švietėjiškos pasaulėžiūros elementų, tačiau vienas svarbiausių jo teiginių yra tai, jog Lietuvos [[Bajorai (Lietuva-Lenkija)|dvarininkų]] ir [[Valstiečiai|valstiečių]] santykiai yra pagrįsti sutarties teise: [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] įstatymuose tam pakanka įrodymų, – tvirtina Lukauskas, – abi pusės turi tiek pareigas vieni kitiems, tiek ir savo asmenines teises. Tai buvo svarbus ideologinis argumentas už [[Baudžiava|baudžiavos]] praktikos nepagrįstumą, galiausiai turėjęs vesti į visiškos valstiečių asmens laisvės pripažinimą. K. Lukausko knygoje, be kita ko, ryškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip atskiro socialinio ir politinio vieneto, skyrimas nuo [[Lenkijos karalystė|Lenkijos]]. Poreikis modernizuoti ūkį ir visuomenę skatino Lietuvos inteligentiją domėtis [[Vakarų pasaulis|Vakarų]] švietėjų idėjomis.

== Išnašos ==
'''Pastabos'''
{{Notelist}}

'''Šaltiniai'''
{{Išnašos|2}}

{{Commons|Category:The Enlightenment}}

[[Kategorija:Šviečiamasis amžius]]