Peržiūrėti šaltinį Šilko kelias

{{Šaltiniai}}
[[Vaizdas:20050516220851!Seidenstrasse GMT.jpg|thumb|300px|Šilko kelio sistema]]
'''Šilko kelias''' – kelių iš [[Kinija|Kinijos]] į [[Europa|Europą]] visuma, kuriais [[Viduramžiai]]s buvo gabenamas [[šilkas]] ir kitos vertingos prekės.

Šilko kelias laikomas pagrindiniu keliu, kadaise sujungusiu priešingus [[Eurazija|Eurazijos]] pakraščius. Tai nebuvo vienas konkretus kelias, bet daugybės kelių visuma. Paprastai šiuo pavadinimu yra įvardijamos trys kelių sistemos: sausumos šilko kelias, [[Jūrinis šilko kelias]] ir [[Pietinis šilko kelias]], dar vadinamas [[Arbatos kelias|arbatos keliu]]. Naudojant tik terminą „šilko kelias“, dažniausiai turimas omenyje sausumos kelias.

Šilko kelio sąvoka atsirado [[1877]] m., kai ją pavartojo vokiečių geografas ir keliautojas Ferdinandas fon Richthofenas.

UNESCO pripažino Šilko kelią kaip pasaulio kultūros paveldą. 2014 m. jo ryčiausia dalis (kelių sistemos esančios Kinijoje, Kazachstane ir Kirgizijoje) įregistruotos kaip [[Čangano-Tianšanio koridoriaus kelių tinklas]], o 2023 m. jo vidurinė dalis (esanti Uzbekijoje, Tadžikijoje ir Turkmėnijoje) - kaip [[Zarafšano-Karakumų koridorius]].

== Istorija ==
[[Vaizdas:Khotan-mercado-d53.jpg|thumb|250px|Šilko pirklys [[Chotanas|Chotane]]]]
Nors nuo senų laikų atskiras šilko kelio teritorijos atkarpas kontroliavo skirtingos tautos (tocharai, baktrai, sogdai, dajuaniai ir kt.), kurios prekiavo tarp atskirų miestų, šilko kelio pradžia yra laikomas II a. pr. m. e. Tuo metu kinai intensyviai tyrinėjo teritorijas už Nefrito vartų. Zhang Čiano kelionės padėjo pagrindus Kinijos prekybai su Vakarais. Tada ėmė formuotis sausumos šilko kelio sistema.

[[šilkas|Šilko]] tėvyne laikoma [[Kinija]]. [[Konfucijus]] teigia, kad jo gamybos procesas buvo sukurtas dar 2640 m. pr. m. e. (atradėja laikyta viena kinų princesė). Nuo kitų šalių šilko gamybos paslaptis buvo saugojama, todėl turėjo didžiulę paklausą ir kinų prekeiviai šilką gabendavo į kitas [[Azija|Azijos]], [[Europa|Europos]] ir [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] baseino šalis. Tačiau [[1993]] m. mokslinis žurnalas „[[Nature]]“ paskelbė įrodymus, kad kinų pavyzdžio šilkas buvo gaminamas dar senovės [[Egiptas|Egipte]], apie 1000 metų anksčiau nei Konfucijaus nurodytu metu. Kaip bebūtų, akivaizdu, kad šilkas senovėje turėjo didelę ekonominę vertę, panašiai kaip dabar [[nafta]]. Netgi [[romėnai|romėnų]] filosofas ir moralistas [[Plinijus]] I amžiuje teigė, kad romėnės pernelyg myli šilką ir tai neigiamai atsiliepia visos [[Romos imperija|Romos imperijos]] finansinei sistemai.

== Sausumos kelių sistema ir atkarpos ==
{{Pasaulio paveldas
|Name        = Šilko kelias: Čangano-Tianšanio koridoriaus kelių tinklas
|Image       =  [[Vaizdas:Miran_BLP466_PHOTO1187_2_165.jpg|260px| ]]
|State Party = {{flag|China}}, {{flag|Kazakhstan}}, {{flag|Kyrgyzstan}}
|Type        = Kultūrinis
|Criteria    = 	iii, iii, iv, vi
|ID          = 1442
|Region      = [[Sąrašas:UNESCO pasaulio paveldo objektai Azijoje|Azija ir Okeanija]]
|Year        = [[2014]]
|Session     = 38
|Link        = 
| vikiteka = Category:Silk Road
}}
Sausumos šilko kelias gali būti dalinamas į atskiras atkarpas. Be pagrindinių Šilko kelio magistralių buvo ir šalutiniai, mažiau žinomi keliai, taip pat įvairios atšakos.

=== Čanganas-Dunhuangas ===
Kelias tęsėsi nuo Čangano (tuometinė [[Han dinastija|Han]] imperijos sostinė, dabartinis [[Sianas]]) link [[Landžou]]. Pastarasis, per kurį teka [[Huanghė]] buvo laikomas svarbiausiu Šilko kelio išeities tašku Kinijoje. Nuo jo į vakarus prasidėdavo ilga trasa palei [[Kunlunas|Kunluno]] kalnus, iš šiaurės ribojama [[Gobio dykuma|Gobio dykumos]]. Šis tūkstančio km. ruožas vadinamas [[Heši koridorius|Heši koridoriumi]]. Jis baigdavosi [[Anši]] mieste, prie Nefrito vartų perėjos, kuria būdavo patenkama į [[Taklamakanas|Taklamakano]] dykumą.

=== Dunghuangas-Kašgaras ===
Iš karto už Nefrito vartų perėjos buvo vienas didžiausių miestų – [[Dunhuangas]], kuriame kelias šakojosi į tris atkarpas, skiriamas dykumos bei kalnų.
* Šiaurinis kelias ėjo palei šiaurines [[Tianšanis|Tianšanio]] kalnyno papėdes ir jungė [[Kumulas|Kumulo]], [[Turfanas|Turfano]], [[Urumči]] miestus.
* Vidurinis kelias ėjo pietinėmis [[Tianšanis|Tianšanio]] priekalnėmis ir aplenkė Taklamakano dykumą iš šiaurės. Jis jungė [[Loulanas|Loulano]], [[Korla|Korlos]], [[Karašahras|Karašahro]], [[Kučia|Kučios]], [[Aksu]] oazes.
* Pietinis kelias aplenkė dykumą iš pietų ir ėjo [[Altyntagas|Altyntago]] ir [[Kunlunas|Kunluno]] kalnagūbrių papėdėmis, per [[Nija|Niją]], [[Chotanas|Chotaną]] ir [[Jarkendas|Jarkendą]].
Pietinio ir vidurinio kelio atkarpos susiėjo [[Kašgaras|Kašgare]]. Kašgare prasidėdavo keletas atskirų kelių, iš čia buvo galima patekti į Indiją arba į Persiją.

=== Kašgaras-Jezdas ===
Iš Kašgaro į Persiją kelias vedė [[Vidurio Azija|Vidurio Azijos]] stepėmis ir dykumomis į vakarus. Jis ėjo palei [[Zarafšanas|Zarafšano]] upę, o vėliau jungė dykumingas oazes. Čia jungėsi svarbūs miestai, tokie, kaip [[Kokandas]], [[Šachrisabzas]], [[Taškentas]], [[Samarkandas]], [[Buchara]], [[Urgenčas]], [[Mervas]]. Svarbiausias kelio miestas Persijoje buvo [[Jezdas]].

=== Kašgaras-Indija ===
Iš Kašgaro į Indiją buvo keliaujama [[Pamyras|Pamyro]], [[Hindukušas|Hindukušo]] ir kitais kalnais per [[Heratas|Heratą]], [[Bamianas|Bamianą]], [[Kabulas|Kabulą]]. Galutinis kelio taškas būdavo perėjus ilgą ir pavojingą Chaidaro (''Khydar'') perėją, [[Pešavaras|Pešavaro]] mieste. Nuo jo prasidėdavo didžiausias Indijoje, – [[GT kelias]], kirtęs [[Indijos subkontinentas|Indijos subkontinentą]] iki dab. [[Bangladešas|Bangladešo]] (Bengalijos).

=== Jezdas-Viduržemio jūra ===
{{išplėsti skyrių}}

== Reikšmė ==
{{išplėsti skyrių}}

== Taip pat skaitykite ==
* [[Jūrinis šilko kelias]]
* [[Pietinis šilko kelias]]

{{Šilko kelias}}
{{Prekybos keliai}}
{{UNESCOKinija}}
{{UNESCOKazachstanas}}
{{UNESCOKirgizija}}
{{Geo-stub}}
[[Kategorija:Šilko kelias| ]]