Teisinė valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Teisinė valstybė – valstybė, kurios veikimo laisvė yra ribojama teisės.

Teisinė valstybė taip pat gali būti apibūdinama kaip valstybė, kurioje „viešpatauja“ teisė, o ne savivalė, tironija, kurią valdo teisės saistomi valdžios subjektai; teisės principas („teisės viešpatavimo principas“); valstybės modelis, pagrįstas teisės viršenybe.

Teisinės valstybės teorija pradėta plėtoti ypač XVIII a., kovojant prieš absoliutizmą. Teorinius pagrindus išplėtojo teisės filosofai ir teoretikai, nacionaliniai konstituciniai teismai. Prancūzijos teisės doktrina pripažino, kad žmogus iš prigimties turi tam tikrų teisių, kurias įgyvendinti valstybė neturi kliudyti.[1]

Įstatymų leidėjus saisto jų pačių išleisti įstatymai, kurių jie neturi teisės pažeisti, tačiau gali juos pakeisti.[2] Tai yra teisinės valstybės principas, Vokietijoje žinomas kaip „teisės valstybės“ (vok. Rechtsstaat) principas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Glendon M.A., Gordon M.W., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius, 1993. P.XXXI
  2. Glendon M.A., Gordon M.W., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius, 1993. P.XXXI