Peržiūrėti šaltinį Viduramžiai

{{Europos istorija}}
{{Šaltiniai}}
[[Vaizdas:Carcassonne-vignes.jpg|thumb|250px|Karkasonas – viduramžių miestas ir vynuogynas]]
'''Viduramžiai''' ({{lot|medius aevus}}) – istorinė [[Europos istorija|Europos istorijos]] [[epocha]], datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi [[476]] metai ([[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais ([[XV amžius|XV]]–[[XVI amžius|XVI]] a.): [[Didieji geografiniai atradimai|Didžiaisiais geografiniais atradimais]], [[renesansas|Renesansu]].

Kartais viduramžių terminas vartojamas kitų, neeuropinių, civilizacijų periodizavimui.

== Bruožai ==
Viduramžiai yra vienas savičiausių [[Europos istorija|Europos istorijos]] laikotarpių. Jo svarbiausi bruožai yra šie:
* [[Feodalizmas]] bei [[luominė santvarka]];
* [[riteris|Riterių]] (pasaulietinės) bei [[religija|religinės]] [[kultūra|kultūros]] konkurencija;
* [[Krikščionybė|krikščionių]] Bažnyčios vienijimasis bei centralizacija;
* [[nacionalinė valstybė|Nacionalinių valstybių]] formavimosi užuomazgos;
* [[Katedra|katedrų]], [[vienuolynas|vienuolynų]], vėliau [[universitetas|universitetų]], kaip šviesos židinių reikšmė, miestų kaip [[ekonomika|ekonominių]] centrų augimas;
* [[lotynų kalba|Lotynų kalbos]] kaip bendros kultūros ir švietimo kalbos vyravimas.

== Viduramžių sąvokos raida ir problematika ==
[[Vaizdas:VitrailLouvre.jpg|thumb|200px|XIII a. vitražas]]

=== Sąvokos raida ===
Pirmasis „viduramžių“ sąvoką pavartojo italų [[Renesanso humanizmas|Renesanso humanistas]] Flavijus Biondo ({{lot|[[Flavio Biondo|Flavius Blondus]]}} ([[1392]]–[[1463]]) veikale „Historiarium“ [[XV amžius|XV amžiaus]] viduryje. Sąvokos populiarumas tiek jo, tiek ir vėlesniais laikais parodo, jog humanistai nujautė kultūrinius pokyčius, troško susieti save su atgimstančiu [[Antika|Antikos]] palikimu bei reiškė vidinį poreikį oponuoti tebevyraujančiai [[scholastika|scholastinei]] tradicijai. Toks neigiamas viduramžių vertinimas lėmė ir vėlesnių kartų požiūrį į šį laikotarpį kaip į barbarišką, dogmatišką, fanatišką ir visai nevaisingą metą.

Vėlesniais laikais, formuojantis istorijos mokslui ir galutinai įsivyraujant istorijos periodizacijai, kokią turim ir dabar, viduramžių sąvoka sąlyginai neteko to neigiamo atspalvio ir atsidūrė greta Antikos ir [[Naujieji laikai|Naujųjų laikų]] kaip dar viena istorinė epocha.

=== Problematika ===
Viduramžiai apima visą tūkstantmetį. Tai yra įvairių idėjų, ideologijų plitimo metas. [[geografija|Geografinės]] priežastys taip pat neleidžia traktuoti viduramžių kaip homogeniškos epochos.

Ribotų komunikacijų laikais susiformavo skirtingos visuomenės su savo ypatumais ir trūkumais, todėl daug korektiškiau būtų kalbėti, pavyzdžiui, apie Anglijos, Ispanijos ar Lietuvos viduramžius. Viduramžių „etalono“ pavyzdžių daugiausia galima rasti Prancūzijoje. Tai lėmė tiek anuometinis to regiono prestižas, tiek [[Prancūzija|prancūzų]] indėlis į istorijos mokslą.

Dar viena viduramžių problema – tokio periodizavimo ([[Antika]] – viduramžiai – Naujieji laikai) [[eurocentrizmas|eurocentriškumas]]. Giliau susipažinus su neeuropietiškomis [[civilizacija|civilizacijomis]], suprasta, jog šis modelis dėl visai kitokių kultūrinių procesų dažniausiai kitur netinka. Todėl viduramžiai paprastai siejami su Europos istorija arba agrarinėmis šalimis, turėjusiomis stiprią karių kastą. Kadangi panaši situacija buvo ir tų laikų Japonijoje, „viduramžių“ sąvoka kartais taikoma ir jai.

== Viduramžių chronologinės ribos ir skirstymas ==

=== Chronologinės ribos ===
Tradiciškai viduramžiai apima laikotarpį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos atradimo bei maurų išvijimo iš Ispanijos, t. y. maždaug tarp [[476]] ir [[1492]] m.

Alternatyvūs viduramžių pradžios variantai yra šie:
* nuo sostinės perkėlimo į Konstantinopolį [[330]] m.
* nuo [[pagonys|pagonybės]] uždraudimo Romos imperijoje [[380]] metais
* nuo [[Alarikas I|Alariko]] vadovaujamų [[vizigotai|visigotų]] [[Roma|Romos]] užėmimo [[410]] m.
* nuo [[Islamas|islamo]] ekspansijos pradžios [[VII a.]] pr.[[Vaizdas:Reliure.jpg|thumb|180px|Viduramžių menas]]

Taip pat [[istoriografija|istoriografijoje]] yra diskusijų dėl vidurinių amžių pabaigos. Vieni ją sieja su [[Bizantija|Bizantijos]] žlugimu [[1453]] metais, spausdinimo išradimu (apie [[1450]] m.), [[Reformacija|Reformacijos]] pradžia ([[1517]] m. [[Martynas Liuteris|Martino Liuterio]] „95 tezės“). Tarybinėje istoriografijoje viduramžių pabaigą žymi [[Anglijos revoliucija]] [[XVII amžius|XVII amžiuje]]. Tačiau nereikia užmiršti, kad tai tik simbolinės datos žyminčios ilgų procesų pabaigą ir pradžią, pačios tebūdamos jų rezultatu.

=== Skirstymas ===
Įprasta Viduramžius skirstyti į:
# Ankstyvuosius ([[V amžius|V amžiaus]] vid. – [[XI amžius|XI amžiaus]] pr);
# Brandžiuosius ([[XI amžius|XI amžiaus]] pr. – [[XIV amžius|XIV amžiaus]] pr);
# Vėlyvuosius ([[XIV amžius|XIV amžiaus]] pr. – [[XV amžius|XV amžiaus]] antra pusė).

== Ankstyvieji viduramžiai ==
{{main|Ankstyvieji viduramžiai}}
Prasidėjus [[Didysis tautų kraustymasis|Didžiajam tautų kraustymuisi]] ir politiniam, ekonominiam bei kultūriniam centrui iš [[Roma|Romos]] persikėlus į [[Stambulas|Konstantinopolį]], Vakarų Europoje ėmė nykti senosios visuomenės struktūros. Nesibaigiantys [[barbarai|barbarų]] antpuoliai bei naujų karinių valstybėlių kūrimasis visiškai nusmukdė ūkį, švietimą, sutrūko ryšiai su senosiomis [[Romos imperijos provincijos|Romos provincijomis]]. Bene vienintelė tęstinumą išlaikiusi visuomeninė struktūra buvo Krikščionių bažnyčia. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo ji nenusilpo ir toliau pamažu plėtė savo įtaką.

Vienas svarbiausių Ankstyvųjų viduramžių įvykių – [[frankai|frankų]] karaliaus [[Chlodvigas|Chlodvigo]] [[krikšto sakramentas|krikštas]] apie [[496]] m. Tai buvo vieningos krikščioniškos Europos kūrimosi pradžia. Chlodvigo valstybė išaugo į galingą [[Frankų imperija|Frankų imperiją]], sustabdžiusią [[arabai|arabų]] ekspansiją iš [[Pirėnų pusiasalis|Pirėnų pusiasalio]] ir [[Karolis Didysis|Karolio Didžiojo]] ([[768]]–[[814]] m.) valdymo metu išsiplėtusią iki didžiausios imperijos Europoje (nuo antikinės Romos iki [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono]] laikų). Su šio valdovo vardu siejama ne tik frankų karinės galios viršūnė, bet ir kultūrinis pakilimas, vadinamasis [[Karolingų Renesansas]]. Stipri [[centralizacija|centralizuota]] valdžia buvo palanki sąlyga klasikinei kultūrai nors ir trumpai atsigauti. Tačiau komunikacijų ribotumas neleido ilgai išlaikyti centralizuotos valdžios.

[[843]] m. imperija buvo padalinta į tris dalis. Tuo pat metu prasidėjo ir [[vikingai|vikingų]], o šiek tiek vėliau ir [[Vengrijos istorija|vengrų klajoklių puldinėjimai]]. Tai tik paspartino [[feodalizmas|feodalinės]] santvarkos formavimąsi didžiojoje Vakarų Europos dalyje, o kartu ir riterių luomo kūrimąsi bei galutinį valstiečių įbaudžiavinimą. Bažnyčia Frankų imperijos laikais vis dar buvo išlaikiusi ankstyvosios krikščionybės [[askezė]]s idealus ir tik ėmusi dėl įtakos konkuruoti su kylančio naujo karių luomo pasaulėžiūra pati patyrė stiprią jos įtaką. Tų laikų [[vyskupija|vyskupijos]] ėmė panašėti į senjorų dvarus su visa pritinkama prabanga ir gyvenimo būdu. Baigiantis Ankstyviesiems viduramžiams ([[962]] metai) įkuriama [[Šventoji Romos Imperija|Šventoji Romos imperija]] kaip romėniškos pasaulietinės valdžios tęstinumo simbolis.

== Brandieji Viduramžiai ==

=== Klestėjimo laikas ===
Po neramių Ankstyvųjų viduramžių gyvenimas Europoje ([[XI amžius|XI amžiuje]]) ėmė gerėti. Pakilimo viršūnė pasiekta [[XII amžius|XII]] ir [[XIII amžius|XIII a.]] Tuo laikotarpiu itin augo gyventojų skaičius. Suklestėjus prekybai, išsiplėtė ir sustiprėjo miestai (ypač Šiaurės [[Italija|Italijoje]] bei [[Flandrija|Flandrijoje]]). Tai leido suklestėti ir menui. Brandieji viduramžiai laikomi [[Romaninė architektūra|romaninio stiliaus]] vienuolynų ir [[gotika|gotikinių]] katedrų laikotarpiu.

=== Permainos krikščionybėje ===
XI amžius pažymėtas pokyčių krikščionybėje. Kaip atsvara moralinį autoritetą praradusiems vyskupams ėmė kurtis atsinaujinimo sąjūdis, kuriam vadovavo [[Kliuni vienuolynas]]. Įgavę didžiulę įtaką, vienuolyno auklėtiniai pradėjo Bažnyčios „apsivalymą“, pavadintą [[Kliuni reformos|Kliuni reformomis]]. Buvo griežtai atskirta dvasinė bei pasaulietinė valdžia. [[Popiežius|Popiežių]] pradėta rinkti Bažnyčios viduje, centralizuota jo valdžia, įvestas griežtas [[celibatas]], uždraustas bažnytinių pareigybių pirkimas bei pardavimas (indulgencijos).

Sustiprėjus popiežiaus valdžiai, kilo konfliktas su Šventosios Romos imperatoriumi dėl vietos feodalinės hierarchijos viršūnėje. Istoriografijoje kova dėl pasaulietinės ir dvasinės valdžios dar žinoma kaip ginčas dėl investitūros.

Dar vienas krikščionybei reikšmingas įvykis – [[1054]] metais galų gale įvykusios [[Stačiatikybė|Ortodoksų]] bei Katalikų Bažnyčių atskilimas ([[schizma]]).

=== Kryžiaus žygiai ===
''Pagrindinis straipsnis: [[Kryžiaus žygiai]]''
Dar vienas esminis Brandžiųjų viduramžių bruožas – Kryžiaus žygiai prieš kitatikius ir [[erezija|eretikus]]. Nuo [[Jeruzalė]]s užėmimo [[1099]] metais jie tęsėsi iki pat [[1271]]-ųjų (tais metais surengtas paskutinis devintasis žygis). Viena šios religinės kampanijos priežasčių buvo atsinaujinusios Bažnyčios siekis sumažinti trintį su riterių luomu. „Šventos misijos“ idėja turėjo padėti „asimiliuoti“ juos, paverčiant savo sąjungininkais, o ne konkurentais. Kryžiaus žygių metu europiečiai praturtėjo daugeliu įvairių sričių naujovių, ir tai labai ženkliai pakeitė kultūrinį žemyno veidą.

=== [[Katarai|Albigiečiai]] ir Bažnyčios kova su erezijomis ===
Nors ir apsivaliusi nuo [[korupcija|korupcijos]], Bažnyčia ir toliau skendo prabangoje, kilo puošnūs vienuolynai, kurių žemes dirbo [[baudžiava|baudžiauninkai]]. Praturtėjusią miestietiją slėgė giliai įsišaknijęs kaltės jausmas (prekyba ir lupikavimas tradiciškai buvo laikomi mirtinomis nuodėmėmis). Tai kirtosi su neturto idealais ir visuomenėje kėlė didelius prieštaravimus.

Po miestus klajojo Pasaulio pabaigą skelbę pranašai ir liaudies šventieji. Tuo metu taip pat kūrėsi religiniai sąjūdžiai, gyventojus kvietę asketiškai gyventi. Dėl tam tikrų kultūrinių priežasčių jie ypač populiarūs buvo pietiniuose Prancūzijos regionuose, kur tradicinių tikinčiųjų beveik nebeliko.

Kaip atsakas į tokią rimtą grėsmę Bažnyčios vienybei surengti keli Kryžiaus žygiai eretikų žemėse. Kita priemonė – naujo tipo [[vienuolių ordinas|vienuolių ordinų]], skelbusių neturtą, įkūrimas. [[1209]] metais leidžiama įsteigti [[pranciškonai|pranciškonų broliją]], [[1216]]-aisiais įsikuria [[dominikonų ordinas|dominikonai]]. Šių ordinų nariai negyveno uždaruose vienuolynuose, o keliaudami po žmones savo pavyzdžiu ir pamokslais skleidė tikėjimą.
Pati žinomiausia priemonė prieš ereziją, tapusi savotišku visų viduramžių simboliu buvo [[Inkvizicija]]. Šis popiežiaus [[bulė|bule]] [[1084]] metais įkurtas bažnytinis teisminio persekiojimo aparatas ėmė griežtai kontroliuoti viduramžių visuomenę. Tuo pat metu pradėtas formuoti ir [[parapija|parapijų]] tinklas, turėjęs palengvinti inkvizicijos darbą.

=== Scholastika ir universitetų kūrimasis ===
Popiežiaus pavedimas naujiesiems ordinams, ypač dominikonams, ginti krikščioniškąsias tiesas reikalavo atitinkamo išsilavinimo. Imta rengti vienuolius [[disputas|disputams]] su eretikais. Šie disputai privertė peržvelgti teologinius paties tikėjimo prieštaravimus, ėmė vystytis rafinuotas teologinis mokslas, persmelkęs visą viduramžių intelektinį pasaulį – [[scholastika]]. Pradėjo kurtis švietimo centrai, iš kurių žymiausi [[Bolonija|Bolonijoje]] ([[1088]] m.), [[Paryžius|Paryžiuje]](XII a. antr. pusė), vėliau [[Oksfordas|Oksforde]] ([[1214 m.]]), pamažu peraugo į Vakarų Europos pirmuosius universitetus. Į Paryžių mokytis plaukė studentai iš viso krikščioniškojo pasaulio. [[XIII amžius|XIII]] amžiuje Europa įstengė perimti Antikos palikimą. Buvo iš naujo atrastas [[Aristotelis]], iki tol nežinoti [[Platonas|Platono]] raštai.

== Vėlyvieji Viduramžiai ==

=== Krizė ir visuomenės pokyčiai ===
[[Vaizdas:juodojimirtis.jpg|thumb|240px|Juodosios Mirties iliustracija [[Togenburgas|Togenburgo]] Biblijoje ([[1411]]).]]
Po dviejų pakilimo lydimų šimtmečių [[XIV amžius|XIV amžiaus]] Europa susidūrė su gilia krize. Nors, kaip pažymi kai kurie istorikai, ši krizė greičiau buvo transformacija nei nuosmukis, ji nusinešė apie pusę tuometinės Europos gyventojų. [[XIV amžius|XIV]] amžiaus pradžioje stipriai atvėso [[klimatas]], todėl tas laikotarpis dar kartais vadinamas [[Mažasis ledynmetis|Mažuoju ledynmečiu]]. Su juo atėjo badmečiai, o [[1348]]–[[1350]] metais nusilpusius žmones užpuolė [[maras|maro]] [[epidemija]] ([[Juodoji mirtis]]). Šias nelaimes lydėjo [[Antisemitizmas|antisemitizmo]] bangos ir [[žydų pogromai]], [[Ragana|raganų]] medžioklė.
Vis dėlto sumažėjęs gyventojų skaičius stipriai pagerino valstiečių padėtį. [[XV amžius|XV amžiuje]] beveik nebeliko baudžiauninkų. Paplito [[trilaukis|trilaukė ūkininkavimo sistema]], apskritai tobulėjo [[žemės ūkis|žemės ūkio]] [[technologijos]], taigi padidėjo ir derliai.

=== Bažnyčios krizė ===
XIV amžiuje popiežius prarado savo įtaką. Po Kliuni reformos tapęs faktiniu visos Europos „senjoru“, dabar pats atsidūrė stiprėjančių valdovų globoje. [[1309]] metais (iki [[1376]] metų) [[Šventasis sostas]] iš Romos perkeliamas į [[Avinjonas|Avinjoną]], čia tampa labai priklausomas nuo Prancūzijos karaliaus. Vėliau dėl Bažnyčios hierarchų vidaus kofliktų įvyko [[Didžioji schizma]]. [[1378]]–[[1417]]-aisiais buvo renkami du popiežiai. Vienas Romoje, kitas Avinjone. Ir taip netvirtą Bažnyčios pamatą ėmė klibinti [[Reformacija|reformaciniai judėjimai]]. Tačiau pirmieji intelektualai, siekę tikėjimo reformų, [[John Wycliff|Johnas Wyclifas]] ([[1320]]–[[1384]]) ir [[Janas Husas]] ([[1369]]–[[1415]]), buvo sudeginti inkvizicijos. Lūžis įvyko tik [[XVI amžius|XVI]] amžiaus pradžioje.

=== Šimtametis karas ir centralizacija ===
Pats didžiausias Vėlyvųjų viduramžių karinis konfliktas buvo [[Šimtametis karas]] ([[1337]]–[[1453]]) tarp Prancūzijos bei Anglijos monarchų. Nepaisant pradžioje anglų turėtos persvaros Prancūzija sugebėjo laimėti. Kaip ir kiti monarchai feodalizmo suskaldytoje Europoje, Prancūzijos karalius iki šio karo teturėjo simbolinę valdžią. Karas karaliui padėjo vienyti šalį, [[XV amžius|XV]] amžiaus pabaigoje ji jau buvo [[centralizacija|centralizuota]]. Prancūzijos pavyzdžiu sekė ir Anglija, [[Ispanija]].

=== Naujų laikų pradžia ===
Europoje dar tebeklestint gotikiniam menui (paskutinė iš didžiųjų viduramžių katedrų [[Strasbūras|Strasbūre]] pabaigta tik [[1439]] metais), Šiaurės Italijos miestuose [[XIV amžius|XIV]] amžiuje pradėjo atgimti klasikinė Antikos kultūra, o vėliau pasiekė ir kitus kraštus. [[Johanas Gutenbergas|Gutenbergo]] [[1448]] metais išrasta spausdinimo mašina visiškai pakeitė visuomenę. Viduramžiams įprastą žodinę kultūrą, kur raštas buvo tik saujelės intelektualų „nuosavybė“, pakeitė rašytinė. Taigi, daug dinamiškesnė ir ilgaamžiškesnė. Spauda stipriai prisidėjo prie reformatų ir humanistų idėjų sklaidos. Imta rašyti nacionalinėmis kalbomis, versti į jas [[Biblija|Bibliją]]. Lotynų kalba neteko ankstesnės reikšmės.

Laivai [[XV amžius|XV]] amžiuje jau buvo pakankamai geri tolimoms kelionėms. Aušo [[Didieji geografiniai atradimai|Didžiųjų Geografinių atradimų]] amžius, išplėtęs tiek visuomenės pasaulėvaizdį, tiek monarchų lobynus. Trumpiau tariant, Europa [[XVI amžius|XVI amžių]] pasitiko visiškai kitokia nei ankstesniuosius. Europiečiai išgyveno vieną intensyviausių laikmečių savo istorijoje.

== Viduramžiai Lietuvoje ==
[[Vaizdas:Vytautas_the_great.jpg|thumb|240px|XVII a. Lietuvos dailininkas.
Vytautas Didysis]]

''pagrindinis straipsnis: [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuva viduramžiais]]''

Lietuvoje viduramžiais vykę procesai labai skyrėsi nuo „klasikinio“ Vakarų Europos modelio. Kalbėti apie Viduramžių Lietuvą galima tik su didelėmis išlygomis, o išskirti Ankstyvuosius, Brandžiuosius ar Vėlyvuosius viduramžius apskritai neįmanoma. Procesai, bent kiek panašūs į Vakarų Europos, šalyje ėmė rastis tik [[XIV amžius|XIV]] amžiaus antroje pusėje. [[V amžius|V]]-[[XII amžius|XII]] amžiuje Lietuvos teritorijoje formavosi [[baltai|baltų]] [[gentis|genčių]] ir genčių junginių, [[žemė|žemių]], sistema. Kontaktai su kitais kraštais tuo metu apsiribojo plėšikavimo žygiais į Rusios kunigaikštystes ir Lenkiją. Kuršių gentys [[IX amžius|IX]]-[[X amžius|X]] amžiuje atremdavo vikingų antpuolius, vėliau pačios ėmė plėšti vakarines [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] pakrantes. XIII a. pradžioje į baltų žemes paskui pirklius atsikėlė [[riterių ordinas|riterių ordinai]]. Vienas [[lyviai|lyvių]] žemėse, [[Rygos įlanka|Rygos įlankoje]], kitas [[prūsai|prūsų]] žemėse. Taip prasidėjo vokiečių [[kolonizacija]] Pabaltyje, paspartinusi Lietuvos valstybės atsiradimą apie [[1240]]-uosius. Po nesėkmingo [[Mindaugas|Mindaugo]] bandymo apkrikštyti valstybę ir įsilieti į krikščionišką pasaulį, tęsėsi ilgas izoliacijos ir karų su ordinais laikotarpis. Tuo pat metu vyko ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] ekspansija į rusų žemes. XIV a. pirmoje pusėje [[Didysis kunigaikštis]] [[Gediminas]] bandė pralaužti šią izoliaciją ir užmegzti diplomatinius santykius su Vakarais. Į Vilnių buvo pakviesti amatininkai, leista steigti vienuolynus.

Tačiau didesnės permainos į LDK atėjo tik XIV a. pabaigoje, po Krėvos sąjungos su Lenkija [[1385]] metais. Lietuva buvo pakrikštyta, baigė formuotis feodalinė sistema (kai Vakarų Europoje prasidėjo valstybių centralizacija). Tai LDK politinės galios viršūnės laikotarpis, kuris pelnytai siejamas su [[Vytautas|Vytauto Didžiojo]] vardu. Valstybės plotas siekė nuo Baltijos iki [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]]; [[1410]] metais kartu su lenkais [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšyje]] lietuviai įveikė didžiausią savo priešą – [[Vokiečių ordinas|Kryžiuočių ordiną]], kuris po to daugiau ir neatsigavo. Tačiau kultūriniu atžvilgiu valstybė, priversta beveik du šimtus metų kovoti dėl išlikimo, buvo beviltiškai atsilikusi. Po Vytauto mirties šalį susilpnino kovos dėl valdžios. Tuo naudojosi Lenkija, stiprindama savo įtaką šalyje. Pasibaigus kovoms ir valdovu paskyrus mažametį [[Kazimierą]], prie valstybės vairo stojo per palyginti labai trumpą laiką Vytauto suformuota [[bajorija]]. Valstybiškai mąstę didikai iki pat [[Liublino unija|Liublino unijos]], o ir po jos kovojo prieš Lenkijos įtaką.

== Religija ==
[[Vaizdas:St Michaels Church Hildesheim.jpg|thumb|240px|Romaninė bažnyčia]]
Tų laikų visuomenė buvo persmelkta tikėjimo Dievu. Viduramžių žmonės mažai rūpinosi materialine gerove ir praturtėjimu. Gyvenimas žemėje jiems buvo pasirengimas amžinajam gyvenimui po mirties. Trokšdami būti išganyti turtingieji aukojo vargšams, statė bažnyčias ir vienuolynus. Galima sakyti, kad viduramžiai – bažnyčių „aukso amžius“. Būtent tuo laikotarpiu Katalikų bažnyčia pasiekė klestėjimo viršūnę, ši religinė organizacija buvo vienintelis pamatinis ramstis, kuris vienijo feodalų suskaldytą Europą.

Bažnyčia palaikė ir tuometinės visuomenės kultūrą. Vienuolynuose buvo kaupiami, perrašinėjami ir saugomi senieji raštai, nes skaityti ir rašyti mokėjo tik kunigai ir vienuoliai – ir tai ne visi.

== Ūkis ==
Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių visiškai priklausantis valstietis, einantis tam tikras prievoles. Pagrindinė gamybos jėga – žmonių ir darbinių gyvulių. Viduramžiams būdingi natūrinis ūkis ir feodalinis susiskaldymas, kurie labai trukdė plėsti prekybą tarp atskirų šalies regionų. Tik brandžiųjų viduramžių pradžioje, prasidėjus centralizacijai, stiprėjant nepriklausomų miestų įtakai, pajungus atskirus feodus prie domeno valdžios, padėtis pasikeitė.

== Rekomenduojama literatūra lietuvių kalba ==
* [[Georges Duby]] „Katedrų laikai: menas ir visuomenė, 980–1420“, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004;
* [[Johan Huizinga]] „Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“, Vilnius : Amžius, 1996;
* [[Jacques Le Goff]] „Viduramžių vaizduotė: esė“, Vilnius, Alma littera, 2003.
* Oskar Halecki "Europos istorijos ribos ir skirstymai", Vilnius: Margi raštai, 2014.

== Nuorodos ==
{{Commonscat|Middle Ages}}
* [http://www.vpu.lt/bibl/elvpu/42276.pdf Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Mokomasis-metodinis leidinys, Vilnius, 2004] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20070421201646/http://www.vpu.lt/bibl/elvpu/42276.pdf |date=2007-04-21 }}.

{{SavStr}}

[[Kategorija:Viduramžiai| ]]