Juodoji bedugnė: Skirtumas tarp puslapio versijų
pataisiau info Žymos: Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
pataisiau info Žymos: Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
||
| Eilutė 7: | Eilutė 7: | ||
<br /> |
<br /> |
||
<br /> |
|||
== Aptikimas == |
|||
Juodoji bedugnė tiesiogiai nematoma, nes šviesa negali jos palikti. Tačiau į ją krintančios dalelės spinduliuoja stiprų rentgeno spinduliavimą, kurį galima stebėti. Taip pat galima stebėti jos gravitacinį poveikį netoli esantiems objektams. Bedugnės eksperimentiškai aptinkamos stebint įvairius spinduliavimus, kurie susidaro veikiant jos galingam gravitaciniam laukui. |
|||
Manoma, jog itin didelės juodosios bedugnės gali būti [[Reliatyvistinė čiurkšlė|reliatyvistinių čiurkšlių]] priežastimi. |
|||
== Garavimas == |
|||
Termodinamiškai juodosios bedugnės nėra stabilūs dariniai. Jos „garuoja“ dėl vadinamojo [[Hokingo spinduliavimas|Hokingo spinduliavimo]]<ref>[http://adsabs.harvard.edu/abs/1974Natur.248...30H Hawking, S. W. (1974). "Black hole explosions? ". Nature 248 (5443): 30–31.]</ref>. Yra žinoma, kad [[vakuumas]] yra kvantinių fliuktuacijų jūra. Joje nuolat atsiranda dalelių – [[antimedžiaga|antidalelių]] poros. Normaliai jos vėl tuoj pat [[anihiliacija|anihiliuoja]]. Tačiau jei tokia dalelių – antidalelių pora atsirastų išorėje įvykių horizonto, tačiau prie pat jo, yra galimybė, kad viena dalelė nuskries į juodąją bedugnę, o kita išlėks. Išoriniam stebėtojui atrodys, kad juodoji bedugnė išmetė dalelę ir prarado truputį masės. Šio proceso metu bedugnė spinduliuoja kaip apskaičiuojamos temperatūros [[absoliučiai juodas kūnas]]. |
|||
Žinoma, kad be tokio „garavimo“ proceso, juodoji bedugnė sugeria ir bet kokį spinduliavimą. Energijos balansas priklauso nuo juodosios bedugnės masės. Taip Mėnulio dydžio juodoji bedugnė gaus tiek pat energijos (atitinkamai ir masės) iš [[Reliktinis spinduliavimas|reliktinio spinduliavimo]], kiek išgaruos iš jos dėl Hokingo spinduliavimo. Dar didesnės juodosios bedugnės sugers daugiau energijos nei jos „išgarins“. Bedugnė, kuri šiuo metu spinduliuoja tiek pat energijos, kiek sugeria, turėtų būti maždaug Mėnulio dydžio. Mažos bedugnės garuoja labai greitai: automobilio masės bedugnė išgaruotų per 200 ns, garavimo metu tvykstelėdama 200 kartų ryškiau nei Saulė. |
|||
Žinoma, laikui bėgant, reliktinis spinduliavimas silpnėja. Dėl to, maždaug po 10<sup>100</sup> metų, „išgaruos“ ir pačios masyviausios / didžiausios juodosios bedugnės. |
|||
== Pavadinimo kilmė == |
== Pavadinimo kilmė == |
||
09:30, 8 balandžio 2019 versija
Pavadinimo kilmė
„Juodosios skylės“ terminas pirmą kartą mokslinėje spaudoje pavartotas 1964 metų gruodžio 18 dieną „Science News Letter“ žurnale (nuo 1966 metų — Science News), skirtame mokslo ir technikos pasiekimams. 1967 m. šį terminą išpopuliarino fizikas Dž. Vileris, skaitydamas paskaitą ir naudodamas jį vietoje iki tol siūlyto „sušąlusios žvaigždės“ termino[1]. Ilgą laiką pažodinis vertimas iš anglų kalbos buvo naudojamas ir lietuvių mokslo populiarintojų. Tačiau šis terminas kiek klaidina, nes tai nėra „skylė“ erdvėje. Todėl 2002 metais V. Straižio Astronomijos enciklopediniame žodyne pasiūlytas naujadaras „juodoji bedugnė“. Jis tiksliau atspindi situaciją, nes išorinio stebėtojo atžvilgiu objektas, krentantis į juodąją bedugnę, niekada jos (įvykių horizonto) nepasieks.
Šaltiniai
