Ironija: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas Pridedama: io:Ironio |
S robotas Pridedama: mk:Иронија (стилистика) |
||
Eilutė 35: | Eilutė 35: | ||
[[lb:Ironie]] |
[[lb:Ironie]] |
||
[[lv:Ironija]] |
[[lv:Ironija]] |
||
[[mk:Иронија (стилистика)]] |
|||
[[nl:Ironie]] |
[[nl:Ironie]] |
||
[[no:Ironi]] |
[[no:Ironi]] |
22:54, 11 rugpjūčio 2008 versija
Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, rašomojoje – kabutės. Ironiją galima laikyti ne tik vien tropu, kartais visą pasakojimą ar net didelės apimties kūrinį suprantame kaip ironišką žvilgsnį į pasaulį. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės.
Pavyzdys
O taip, juk aš kaltas visada. (Kai žmogui bandoma paaiškinti jo kaltę konflikte)
Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta – Balys Sruoga apie įnirtingai kalinius mušantį fašistą (romanas „Dievų miškas“).