Ironija: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
S robotas Pridedama: bar:Ironie |
||
Eilutė 8: | Eilutė 8: | ||
[[kategorija:Kalbos formos]] |
[[kategorija:Kalbos formos]] |
||
[[bar:Ironie]] |
|||
[[bg:Ирония]] |
[[bg:Ирония]] |
||
[[br:Flemmerezh]] |
[[br:Flemmerezh]] |
08:06, 25 gegužės 2008 versija
Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, rašomojoje – kabutės. Ironiją galima laikyti ne tik vien tropu, kartais visą pasakojimą ar net didelės apimties kūrinį suprantame kaip ironišką žvilgsnį į pasaulį. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės.
Pavyzdys
O taip, juk aš kaltas visada. (Kai žmogui bandoma paaiškinti jo kaltę konflikte)
Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta – Balys Sruoga apie įnirtingai kalinius mušantį fašistą (romanas „Dievų miškas“).