Saluco markizatas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| it. Marchesato di Saluzzo' Saluco markizatas | ||||
| nebėra | ||||
| ||||
|
Herbas | ||||
 | ||||
| Sostinė | Salucas | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| markizas | ||||
| 1125–1175 | Manfredas I Salucietis | |||
| 1175–1215 | Manfredas II Salucietis | |||
| 1416–1475 | Ludovikas I Salucietis | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Manfredo I valdymo pradžia | 1125 m., 1125 | |||
| - Prijungimas prie Prancūzijos karalystės | 1548 m. | |||
Saluco markizatas (it. Marchesato di Saluzzo) – istorinė Italijos valstybė, kurios teritorija apėmė dalį Prancūzijos ir Pjemonto žemių Alpėse.
Markizato teritorijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Saluco markizatas apėmė Kuneo ir Turino provincijų dalis, taip pat retkarčiais žemes, kurios dabar priklauso Prancūzijai. Saluco markizatas istoriškai buvo regionas tarp Sturos ir Po upių bei Alpių. Del Vasto giminė, kuri ilgai valdė Saluco markizatą, neretai valdė ir kai kurias kitas žemes Ligūrijoje bei Italijoje, gautas per vedybas, tačiau šios žemės nebuvo Saluco markizato dalis. Gali būti, kad Saluco markizatas būtų užkariavęs daugiau Pjemonto žemių, jei ne su juo konkuravusi Savoja.
Del Vastų valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senovinė kilmingųjų del Vastų dinastija kilo iš žemių apie Ventimilją. Del Vastai tapo Saluco valdovai tada, kai Bonifacui del Vastui markizo Ulriko Manfredo II Turiniečio suteiktą Saluco leną paveldėjo jo vyriausias sūnus Manfredas I Salucietis. Nuo to momento del Vastai tapo Saluco markizais, valdė markizatą kaip savo sinjoriją.
Manfredas II Salucietis bandė išplėsti savo valdas ir kariavo su Savojos grafyste. Po jo mirties jo našlė Alazija buvo priversta sumokėti kelias duokles per metus. Vėliau Savoja, remdamasi sumokėtomis duoklėmis, teigė, kad Salucas turi būti pavaldus Savojai, dėl ko valdant silpniems Saluco markizams vykdavo konfliktai.
Dažnai vidinių nesutarimų draskytas Saluco markizatas labiausiai klestėjo XV a. valdant markizams Ludovikui I ir Ludovikui II:
- Ludovikas I buvo neutralus Italijos žemių konfliktuose ir veikė kaip tarpininkas šiuose nesutarimuose, dėl ko buvo giriamas Prancūzijos karaliaus ir imperatoriaus.
- Ludovikas II ieškojo šlovės kautynių laukuose, kur ne sykį pralaimėjo, dėl ko prasidėjo markizato smukimo laikotarpis. Tačiau jis vystė prekybą, pradėjo statyti pirmąjį tunelį Alpėse – Monte Vizo tunelį, sujungusį Saluco kelią su Dofine ir Provansu.
Po Ludoviko II mirties jo vaikai kovojo dėl jo sosto, nuniokodami markizato žemes ir išsekindami finansus. Kol markizate nusistovėjo tvarka jame didelę įtaką įgavo Prancūzija. Markizato savarankiškumas tapo formalumu, o 1548 m., nuvertus paskutinį markizą Gabrielį, markizatas buvo prijungtas prie Prancūzijos karalystės.
Salucas pusei amžiaus tapo Prancūzijos dalimi, kol Savoja pagal 1601 m. Liono sutartį perėmė valdžią Saluce, kurį ir valdė su pertraukomis iki Italijos suvienijimo.