Peržiūrėti šaltinį Maliarija

[[Vaizdas:Plasmodium malariae 01.png|thumb|Subrendusi ''[[Plasmodium malariae]]'']]
[[Vaizdas:Malaria distribution.png|thumb|270px|Maliarijos paplitimas pasaulyje]]
{{šaltiniai+}}
'''Maliarija''' ({{la|malus aer}} – „blogas oras“, {{it|mala aria}}) – [[Infekcija|infekcinė]] [[liga]], kurią sukelia [[pirmuonis|pirmuonys]] – [[Kraujiniai sporagyviai|plazmodijai]]. Maliarija yra plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose: [[Afrika|Afrikos]], [[Azija|Azijos]], [[Lotynų Amerika|Lotynų Amerikos]] teritorijose. [[Pasaulio sveikatos organizacija|Pasaulio sveikatos organizacijos]] duomenimis, maliarija galima užsikrėsti daugiau kaip 100 šalių. 2010 m. užregistruota 216 mln. klinikinių maliarijos atvejų ir nuo šios ligos mirė 655 tūkst. žmonių, daugiausia vaikų [[Afrika|Afrikoje]]<ref>[http://www.who.int/malaria/world_malaria_report_2011/9789241564403_eng.pdf World Malaria Report 2011 summary]</ref>. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkstančių turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Paprastai maliarija siejama su skurdu, tačiau dažnai pati tampa skurdo priežastimi ir ekonominio augimo trukdžiu.

Maliarija – viena dažniausiai pasitaikančių infekcinių ligų ir sukelia dideles visuomenės sveikatos problemas. Ligą sukelia pirmuonys [[Kraujiniai sporagyviai|plazmodijai]]. Rimčiausias ligos formas sukelia ''[[Plasmodium falciparum]]'' ir ''[[Plasmodium vivax]]'', tačiau [[žmogus|žmones]] gali užkrėsti ir kitos susijusios rūšys (''[[Plasmodium ovale]]'', ''[[Plasmodium malariae]]'', ir kartais ''[[Plasmodium knowlesi]]'').

Maliarijos užkratą perneša ''[[Anopheles]]'' genties [[uodas|uodų]] patelės. Parazitai dauginasi [[eritrocitas|raudonuosiuose kraujo kūneliuose]] sukeldami [[anemija|anemiją]] (galvos svaigimas, oro trūkumas, [[tachikardija]] ir t. t.), kitus bendruosius, panašius į [[gripas|gripą]], simptomus ([[karščiavimas]], [[drebulys]], [[pykinimas]]), o blogiausiais atvejais [[koma|komą]] ir [[mirtis|mirtį]]. Maliarijos plitimą galima sumažinti prevencinėmis priemonėmis prieš uodų įkandimus: tinkleliais nuo vabzdžių, [[repelentas|repelentais]], ar net purškiant [[insekticidas|insekticidus]] namuose, nusausinant stovinčio vandens telkinius (uodai ten deda kiaušinėlius).

Efektyvios [[vakcina|vakcinos]] nuo maliarijos kol kas nėra. Infekcijos grėsmę galima sumažinti nuolat vartojant profilaktinius vaistus, tačiau žmonėms, gyvenantiems [[epidemija|epideminėse]] teritorijose, tai dažnai yra per brangu.
Dauguma suaugusiųjų epideminėse teritorijose turi ilgalaikės infekcijos ligos istoriją ir todėl yra įgiję dalinį atsparumą. Dalinis atsparumas ilgainiui išblėsta ir ilgesnį laiką pagyvenę neepideminėse teritorijose žmonės gali tapti maliarijos aukomis. Maliarija gydoma [[antimaliariniai vaistai|antimaliariniais vaistais]], tokiais kaip [[chininas]] ar [[artemizininas]].

== Istorija ==

Manoma, kad maliarija žmonės serga 50 000 metų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai rodo maliarijos atvejus [[Kinija|Kinijoje]] [[2700 m. pr. m. e.]] Pats terminas kilo iš [[Viduramžiai|Viduramžių]] [[italų kalba|italų kalbos]]: mala aria – ''blogas oras'', o pati liga seniau buvo vadinama '''pelkių karštine''', dėl asociacijų su [[pelkė]]mis ir [[liūnas|liūnais]].

Moksliniai maliarijos tyrimai stipriau pajudėjo 1880 m., kai prancūzų kariuomenės gydytojas, Charles Louis Alphonse Laveran, dirbdamas [[Alžyras|Alžyre]] stebėjo parazitus, esančius žmonių, sergančių maliarija, eritrocituose. Jis pareiškė, kad maliarijos sukėlėjai ir yra šie pirmuonys – tai buvo pirmasis kartas, kai pirmuonys identifikuoti kaip ligos sukėlėjai. Už šį ir vėlesnius atradimus [[1907 m. Nobelio premijos laureatai|1907]] m. jam buvo suteiktas Nobelio prizas Fiziologijos ir Medicinos srityje. Italų mokslininkai Ettore Marchiafava ir Angelo Celli pirmuonį pavadino [[Kraujiniai sporagyviai|plazmodijumi]]. Metais vėliau, Carlos Finlay, gydytojas iš Kubos, gydydamas pacientus Havanoje nuo [[geltonoji karštinė|geltonosios karštinės]] buvo pirmasis pasakęs, kad uodai yra maliarijos užkrato nešiotojai. Tačiau tik 1898 m. buvo galutinai įrodyta, kad maliarijos skleidėjas – uodai. Britas seras Ronald Ross įrodė, kad tam tikros uodų rūšys perduoda maliariją paukščiams, bei išskyrė maliarijos pirmuonis iš uodų, siurbusių užkrėstų paukščių kraują, seilių liaukų. Už šiuos darbus Rosas [[1902 m. Nobelio premijos laureatai|1902]] m. buvo apdovanotas Medicinos Nobelio premija.

Pirmasis efektyvus maliarijos gydymo būdas – [[Chininmedis|chininmedžio]] [[žievė]], kurioje yra [[chininas|chinino]]. Šis medis auga [[Andai|Andų]] pašlaitėse, daugiausia [[Peru]]. Šį natūralų produktą naudojo Peru gyventojai maliarijai kontroliuoti, o [[jėzuitai]] tokią praktiką atvežė į [[Europa|Europą]] 1640 m., kur ji greitai buvo priimta. Tačiau tik 1820 m. prancūzų chemikai Pierre Joseph Pelletier ir Jean Bienaime Caventou išskyrė chininą ir suteikė jam pavadinimą.

XX a. pr., prieš atrandant [[antibiotikas|antibiotikus]], [[sifilis|sifiliu]] sergantys pacientai būdavo specialiai užkrečiami maliarija, taip dirbtinai sukeliant karščiavimą. Atidžiai kontroliuojant maliariją ir karščiavimą chininu, sifilio ir maliarijos efektas būdavo minimizuotas. Kai kurie pacientai mirdavo nuo maliarijos, tačiau tai jų požiūriu buvo geresnė išeitis, nei beveik šimtaprocentinė mirtis nuo sifilio.

Nors maliarijos gyvenimo ir vystymo ciklai buvo ištirti XX a. pr., tik 1980 m. buvo pastebėta, kad pirmuonys slepiasi [[kepenys]]e. Tokių „pasislėpusių“ pirmuonių atradimas paaiškino, kodėl žmonės, iš kurių kraujo sistemos maliarijos pirmuonys buvo pašalinti, po kelerių metų vėl ja susirgdavo.

== Simptomai ==

Klasikiniai maliarijos [[simptomas|simptomai]]: kas 48 val. (trečiadienė (''P. vivax''), tropinė maliarija (''P. falciparum'') ir ''P. ovale'') arba 72 val. (ketvirtadienė maliarija) pasikartojantys drugio priepuoliai ([[šaltkrėtis]], [[karščiavimas]], [[prakaitavimas]], kurie tęsiasi 4−6 val.), lydimi [[nerimas|nerimo]], [[apatija|apatijos]], galvos ir raumenų skausmo, [[viduriavimas|viduriavimo]], [[vėmimas|vėmimo]]. Krintant temperatūrai, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą. Padidėja [[blužnis]] ir [[kepenys]], vystosi [[anemija|mažakraujystė]].
Gali atsirasti odos dilgčiojimo jausmas, ypač kai maliarijos sukėlėjas – ''P. falciparum''. Dėl menkai žinomų priežasčių, , manomai susijusių su smegenų skysčio spaudimu, maliarija užsikrėtusiems vaikams dažnai išsikreipia laikysena – stipraus smegenų pažeidimo ženklas.

Rimtas ligos formas beveik visada sukelia ''P. falciparum'' infekcija ir pirmieji simptomai paprastai atsiranda prabėgus 6−14 dienų po užsikrėtimo. Sunkios maliarijos pasekmės neretai būna [[koma]] ir mirtis, ypač didelis pavojus mažiems vaikams ir nėščioms moterims. Simptomai: [[splenomegalija]] (padidėjusi [[blužnis]]), stiprūs galvos skausmai, [[cerebrinė išemija]], [[hepatomegalija]] (padidėjusios kepenys), [[hipoglikemija]], ir [[hemoglobinurija]], inkstų nepakankamumas. Pasitaiko atvejų, kai [[šlapimas]] tampa juodas dėl į šalinimo sistemą patenkančio [[Hemoglobinas|hemoglobino]] iš suardytų kraujo kūnelių. Sunki maliarija gali progresuoti labai greitai ir baigtis mirtimi per kelias valandas ar dienas. Pačiais sunkiausiais atvejais mirtingumas siekia iki 20 proc., net intensyviai gydant bei prižiūrint ligonį. Epideminėse teritorijose gydymas dažnai nėra net patenkinamo lygio ir mirtingumas gali siekti 10 proc. Vaikams, išgyvenusiems sunkias maliarijos formas, atsiranda vystymosi sutrikimų.

Chroniška maliarija būdinga ''P. vivax'' ir ''P. ovale'', tačiau nebūdinga ''P. falciparum''. Liga gali [[relapsas|relapsuoti]] praėjus mėnesiams ar metams po įkandimo, nes parazitai išlieka kepenyse, taigi parazitų išnaikinimas kraujyje ne visada išgydo maliariją. Ilgiausias stebėtas inkubacinis periodas ''P. vivax'' infekcijai – 30 metų. Maždaug vienu iš penkių atvejų, užsikrėtus ''P. vivax'' parazitais, susergama po metų nuo uodo įkandimo.

== Šaltiniai ==
{{Išn}}

{{Commons|Category:Malaria|no=T}}

[[Kategorija:Infekcinės ligos]]
[[Kategorija:Uodai]]
[[Kategorija:Pirmuonys]]