Žaidimų teorija

Žaidimų teorija – mokslas, tiriantis strateginių sprendimų priėmimus. Formaliau vadinamas „matematinių modelių, tiriančių konfliktus ir bendradarbiavimą tarp protingų bei racionalių sprendimų priiminėtojų, mokslu“. Žaidimų teorija yra taikoma ekonomikoje, politikos moksluose, psichologijoje, taip pat logikoje ir biologijoje. Savo pirminėje stadijoje mokslas tyrinėjo vadinamąją zero-sum teoriją, kuri kalba apie vieno žaidėjo pajamas, lygias kito žaidėjo nuostoliams. Tačiau dabar, žaidimų teorija yra pritaikytina daugybei skirtingų elgesių modelių tyrimui bei analizei ir išsivystė iki „skėčio“ termino dėl loginių sprendimo mokslų paaiškinimų, įtraukiant ir žmones, ir ne žmones, pvz.: kompiuterius.

Modernioji žaidimų teorija prasidėjo nuo idėjos apie mišrios-strategijos pusiausvyros egzistenciją, dviejų žmonių zero-sum teorijoje ir Džono fon Noimano pagrindimo. Fon Noimano originalus pagrindimas rėmėsi Brauerio fiksuoto taško teorema tiriant kompaktiškas iškiliąsias erdves, kas vėliau tapo standartiniu metodu žaidimų teorijoje ir matematinėje ekonomikoje. Šį mokslinį darbą sekė fon Noimano kartu su Oskaru Morgenšternu parašyta knyga „Žaidimų ir ekonominio elgesio teorija“ (angl. Theory of Games and Economic Behavior), išleista 1944 m. Joje buvo kalbama apie kelių žaidėjų bendradarbiavimą. Antrasis knygos leidimas pateikė aksiomatinę numatytos naudos teoriją, kuri leido matematiniams statistams ir ekonomistams vertinti sprendimų priėmimą neapibrėžtinėmis sąlygomis.

Šią teoriją XX a. 7-ajame dešimtmetyje tobulino daugybė mokslininkų. Žaidimų teorija aštuntajame dešimtmetyje buvo konkrečiai pritaikyta biologijoje, nors panašūs bandymai pastebėti buvo dar ketvirtajame dešimtmetyje. Žaidimų teorija buvo plačiai pripažinta kaip vertingas įrankis daugelyje sričių. Aštuoni žaidimų teoretikai buvo apdovanoti Nobelio premija ekonomikos srityje, o John Maynard Smith buvo apdovanotas Krafordo premija už žaidimų teorijos pritaikymą biologijoje.