Peržiūrėti šaltinį Lietuvos istorija (1918–1940)

{{Infolentelė buvusi valstybė
| _noautocat = taip
| ilgas pavadinimas = Lietuvos Respublika
| vietinis pavadinimas = 
| paprastas_pav = Lietuva
| žemynas = Europa
| kilm =
| regionas = 
| šalis = Lietuva
| image_map = Rzeczpospolita_Lithuania_claims.png
| image_map_caption = Lietuva tarp 1919 ir 1923 m.
| statusas =
| imperija =
| statuso_tekstas =
| era = Tarpukaris
| valdymo_forma = Respublika
| parlamentas = [[Lietuvos Seimas|Seimas]]
| year_start = 1918
| year_end = 1940
| year_exile_start =
| date_start =
| date_end =
| event_start = Nepriklausomybė
| event_end = Sovietinė okupacija
| p1 =Vokietijos imperija
| vėliava_p1 = Flag of Prussia (1892-1918).svg
| s1 = LTSR
| vėliava_s1 = Flag_of_the_Lithuanian_Soviet_Socialist_Republic_(1940–1953).svg
| image_coat = Coat_of_arms_of_Lithuania_(1920).png
| simbolio_tipas = Herbas
| herbas = Lietuvos herbas
| image_flag = Flag_of_Lithuania_(1918–1940).svg
| vėliavos_tipas = Vėliava
| vėliava = Lietuvos vėliava
| nacionalinis_devizas =
| valstybinis_himnas = Tautiška giesmė
| sostinė = [[Vilnius]] (''de jure'')<br>[[Kaunas]] (nuo 1919 m. - [[laikinoji sostinė]])
| sostinė_tremtyje =
| valstybinės_kalbos = [[lietuvių kalba]].
| valiuta = [[Litas]]
| valdovo_titulas = Lietuvos Prezidentas
| valdymo_metai1 = 1919–1920
| valdovas1 = [[Antanas Smetona]]
| valdymo_metai2 = 1920–1926
| valdovas2 = [[Aleksandras Stulginskis]]
| valdymo_metai3 = 1926
| valdovas3 = [[Kazys Grinius]]
| valdymo_metai4 = 1926–1940
| valdovas4 = [[Antanas Smetona]]
}}
Šis straipsnis yra apie '''[[Lietuvos istorija|Lietuvos istorijos]]''' laikotarpį nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki nepriklausomybės praradimo 1940 m., dar vadinamą '''Pirmąja Respublika'''.

== Valstybės sukūrimas ==
[[Vaizdas:Lithuania 1923, Funk & Wagnalls Company, New York.jpg|thumb|Lietuva 1923]]
=== Nepriklausomybės paskelbimas ===
{{Plačiau|Lietuvos Nepriklausomybės Aktas}}
[[1918]] m. pradžioje, atsižvelgdama į [[gruodžio 11]] d. akto patirtį, [[Lietuvos Taryba]] svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. [[Sausio 8]] d. buvo pristatytas naujo akto projektas, kuris pakartojo gruodžio 11 d. akto pirmąjį paragrafą. Dokumento pabaigoje buvo įrašyta pataisa apie [[Steigiamasis Seimas|Steigiamojo Seimo]] būtinybę.
[[Vaizdas:Council of Lithuania (1918).jpg|thumb|left|230px|Lietuvos Taryba]]
Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. [[vasario 16]] d. 1918 m. [[kovo 23]] d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino [[Vokietija]], tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Visišką nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajame pasauliniame kare]] (1918 m. lapkritį). 1918 m. [[lapkričio 2]] d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, sukurta Vakarų šalių pavyzdžiu. [[Lapkričio 5]] d. Valstybės Tarybos Prezidiumas [[Augustinas Voldemaras|Augustiną Voldemarą]] paskyrė ministru pirmininku, kuris 1918 m. [[lapkričio 11]] d. sudarė pirmąją Vyriausybę:

* [[Augustinas Voldemaras]] – ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras
* [[Vladas Stašinskas]] – vidaus reikalų ministras
* [[Petras Leonas]] – teisingumo ministras
* [[Martynas Yčas (1885)|Martynas Yčas]] – finansų, prekybos ir pramonės ministras
* [[Juozas Tūbelis]] – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras
* [[Jonas Yčas]] – švietimo ministerijos valdytojas

Į Valstybės Tarybą įėjo ir tautinės mažumos: [[žydai]] ir [[baltarusiai]]. [[Lenkai]] Valstybės Tarybos veikloje dalyvauti atsisakė.

=== Nepriklausomybės kovos ir taikos sutartis ===
{{Plačiau|Lietuvos nepriklausomybės kovos}}

[[Vaizdas:Border-Lithuania-Poland-1919-1939.svg|thumb|300px|[[Lietuvos sienos#Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijos|Demarkacijos linijos]], nustatytos 1919–1923 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos]]
1918 m. gruodžio mėnesį į Lietuvą įsiveržia [[Raudonoji armija]]. Iki [[1919]] m. vasaros puolimas sustabdomas ir [[bolševikai]] išstumiami iš Lietuvos. Bolševikų kurta [[Litbelas|Litbelo]] respublika išyra.

1919 m. [[balandžio 4]] d. buvo priimta nauja laikinoji Konstitucija. Pagal šią Konstituciją įstatymų leidimas yra paskirstomas tarp Valstybės Tarybos ir Vyriausybės. Valstybės taryba yra principinė įstatymų leidimo ir sutarčių sudarymo institucija. Prezidentas turi teisę įstatymus leisti tarp Tarybos sesijų.

1919 m. rudenį [[Antantė]] nurodė Vokietijai išvesti iš Lietuvos kariuomenę, tačiau dalis vokiečių karių perėjo į [[bermontininkai|bermontininkų]] gretas ir mėgino perimti Lietuvos teritoriją, tačiau Lietuvos savanorių ir kariuomenės buvo sumušti [[Radviliškio kautynės]]e.

1919 m. pabaigoje po sėkmingų karinių operacijų Lietuvos kariuomenei atkovojus iš Raudonosios armijos Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su Rusija, kurios pasibaigė Lietuvai naudinga [[Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis|Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartimi]], pasirašyta Maskvoje 1920 m. [[liepos 12]] d., pagal kurią rytinė Lietuvos siena ėjo per [[Maladečina|Maladečną]], Lietuvai sugrąžintas [[Gardinas]] ir kitos etninės žemės.

Lenkų kariuomenė apleido Vilnių pagal Antantės valstybių sutartį dėl taip vadinamosios [[Kerzono linija|Kerzono linijos]].

Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė [[liepos 15]] d. ir čia jau rado rusų armiją, besivijusią lenkus, kurie pripažindami [[liepos 12]] d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos trimis etapais perleido Lietuvai jų okupuotą teritoriją.

[[1920]] m. [[spalio 9]] – [[spalio 10]] d., grubiai pamindami tarptautinę teisę bei ką tik pasirašytą [[Suvalkų sutartis|Suvalkų sutartį]] su Lenkija, Vilnių ir [[Vilniaus kraštas|Vilniaus kraštą]] užėmė [[Liucijus Želigovskis|Želigovskio]] vadovaujami kariniai daliniai, kurie, nors slapta gaudami instrukcijas iš [[Juzefas Pilsudskis|Juzefo Pilsudskio]], oficialiai skelbėsi Vilniaus krašto lenkų „sukilėliais“, ir paskelbė [[Vidurio Lietuva|Vidurio Lietuvos]] valstybę, kuri vėliau prisijungė prie Lenkijos. Labiausiai kišosi lenkams palanki [[Prancūzija]], kuri, prognozuodama Rusijos įtaką, darė spaudimą susijungti su Lenkija. [[Laikinoji sostinė|Lietuvos laikinąja sostine]], persikėlus vyriausybei, tapo [[Kaunas]].

=== Tarptautinis valstybės pripažinimas ===
{{Lietuvos istorija}}
Pirmaisias metais po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko vangiai. Dauguma didžiųjų valstybių rinkosi pripažinti Lietuvą tik ''de facto'', tačiau ne ''de jure''. Dauguma pasaulio valstybių delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos.
 
[[Švedija]] buvo pirmoji valstybė pripažinusi Lietuvą ''de facto'' pasiuntinio Berlyne nota 1918 [[gruodžio 12]] d., Lietuvai faktiškai dar netapus valstybe. 1919 m. pradžioje buvo gauti [[Norvegija|Norvegijos]] ir [[Danija|Danijos]] pripažinimai ''de facto''. Vėliau, 1919 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Vyriausybę ''de facto'' pripažino Didžioji Britanija, o 1920 m. gegužės 11 d. - Prancūzija. Lietuvos atstovo Prancūzijoje Oskaro Milašiaus 1919 m. kovo 29 d. telegramoje LR užsienio reikalų ministrui A. Voldemarui rašoma, kad Lietuvos pripažinimo klausimas Prancūzijos parlamente buvo pradėtas svarstyti jau kovo pabaigoje<ref name="valstybingumas.lt">[http://www.valstybingumas.lt/LT/saltiniu-apzvalga/diplomatija/Puslapiai/default.aspx Lietuvos valstybės įsitvirtinimas tarptautinėje arenoje 1918–1924 m.] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20220120010608/http://www.valstybingumas.lt/LT/saltiniu-apzvalga/diplomatija/Puslapiai/default.aspx |date=2022-01-20 }}</ref>. 

Tačiau po to, kai 1920 m. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Sąjunga, tarptautinio pripažinimo procesas gerokai paspartėjo, ir prasidėjo oficialus Lietuvos pripažinimo procesas. 1921 m. iš viso Lietuvą ''de jure'' pripažino pirmosios 10 valstybių.
 
1921 m. pirmoji tai padarė [[Latvija]] ([[vasario 2]] d.), antroji – [[Estija]] ([[vasario 26]] d.)<ref name="valstybingumas.lt"/>. [[1921]] m. [[gegužės 14]] d. [[Ryga|Rygoje]], Lietuva ir [[Latvija]] pasirašė sienai nustatyti konvenciją, pagal kurią prie Lietuvos buvo prijungtas [[Palanga|Palangos]] pajūris ir apylinkės.<ref>[http://samogitia.mch.mii.lt/ISTORIJA/palanggr.htm Danutė Mukienė. Palangos grąžinimas Lietuvai] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20200220002451/http://samogitia.mch.mii.lt/ISTORIJA/palanggr.htm |date=2020-02-20 }}</ref> Teritorinį ginčą sprendė komisija, kuriai vadovavo škotų diplomatas [[Džeimsas Jangas Simpsonas]].

[[Rugpjūčio 19]] d. gautas [[Šveicarija|Šveicarijos]] pripažinimas, vėliau - Lietuvą taip pat pripažino [[Čekija]] (1922 m. sausio 5 dar kartą kaip [[Čekoslovakija]]), [[Olandija]], [[Suomija]] bei dvi Amerikos žemyno valstybės – [[Meksika]] ir [[Brazilija]]. Buvo gautas Argentinos pripažinimas ''de facto''<ref name="valstybingumas.lt"/>. [[1921]] m. [[rugsėjo 22]] d. Lietuva priimta į [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungą]]. 

1922 m. gegužės 9 d. Lietuvą ''de jure'' pripažino [[Venesuela]], gegužės 23 d. - [[Graikija]] ir [[Čilė]], birželio 6 d. – [[Bolivija]], liepos 27 d. – [[Ispanija]], liepos 28 d. – [[JAV]], lapkričio 1 d. – [[Islandija]], o lapkričio 11 d. - [[Vatikanas]]<ref name="valstybingumas.lt"/>. 

Labai svarbus lūžis tarptautiniame Lietuvos pripažinime buvo tų metų [[gruodžio 20]] d. įvykusi [[Ambasadorių konferencija]], kurios metu Lietuvą ''de jure'' pripažino net keturios didžiosios pasaulio valstybės: [[Didžioji Britanija]], [[Prancūzija]], [[Italija]] ir [[Japonija]]. Netrukus po to, gruodžio 27 d. Lietuva gavo  Vokietijos ([[Veimaro Respublika|Veimaro respublikos]]) ir [[Belgija|Belgijos]], 28 d. – [[Panama|Panamos]] pripažinimus<ref name="valstybingumas.lt"/>. 

1923 m. sausio 5 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino [[Peru]] ir [[Kosta Rika]], sausio 30 d. – [[Tailandas|Siamas]], vasario 9 d. – [[Paragvajus]], 12 d. – [[Kinija]], 13 d. – [[Liberija]], 26 d. – [[Gvatemala]], gegužės 5 d. - [[Portugalija]], 11 d. – [[Kuba]], rupjūčio 8 d. - [[Iranas|Persija]], lapkričio 6 d. – [[Ekvadoras]]<ref name="valstybingumas.lt"/>. 

Vėliausiai, 1924 m. buvo gauti [[Austrija|Austrijos]] (vasario 7 d.), [[Rumunija|Rumunijos]] (rugpjūčio 21 d.) ir [[Bulgarija|Bulgarijos]] (lapkričio 3 d.) pripažinimai<ref name="valstybingumas.lt"/>. 

Pasibaigus tarptautinio Lietuvos pripažinimo procesui pasikeitė ir Lietuvos atstovavimo užsienyje pobūdis bei lygis. 1924 m. lapkričio mėnesį užsienio valstybėse Lietuva turėjo 7 pasiuntinybes, kurioms vadovavę diplomatai buvo vadinami nepaprastaisiais pasiuntiniais arba įgaliotaisiais ministrais (JAV – K. Bizauskas, JK – E. Galvanauskas, Čekoslovakijoje ir Rumunijoje – D. Zaunius, Italijoje – P. Klimas, Rusijoje – J. Baltrušaitis, Vokietijoje – V. Sidzikauskas). Tuo pačiu 9 šalyse veikė Lietuvos atstovybės, vadovaujamos laikinųjų reikalų patikėtinių (''chargé d‘affairs''): Austrijoje, Šveicarijoje ir Vengrijoje Lietuvą atstovavo V. Sidzikauskas (rezidavo Berlyne), Danijoje ir Norvegijoje – I. Šeinius (rezidavo Stokholme), Estijoje ir Latvijoje – A. Aukštuolis, Vatikane – J. Macevičius. Prancūzijoje Lietuvos interesams  atstovavo O. Milašius, vadintas ''delegue du gouvernement''<ref name="valstybingumas.lt"/>.

== Valstybės raida ==
=== Iki 1926 m. perversmo ===
[[Vaizdas:One of the first meetings of the Constituent Assembly of Lithuania in the Kaunas City Theatre in 1920.jpg|miniatiūra|Vienas iš pirmųjų Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdžių.]]
Dėl sudėtingos vidaus ir užsienio politinės situacijos Steigiamojo Seimo sušaukimas buvo ilgai atidėliojamas. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo išleistas 1919 m. lapkričio mėn. Patys rinkimai vyko [[1920]] m. [[balandžio 14]]-15 d., išrinkti 112 atstovų. Parlamente susidarė trys didžiosios partinės grupuotės: krikščionys demokratai, liaudininkai ir [[socialdemokratai]]. [[LKP|Komunistų partija]] buvo uždrausta nuo 1919 m.

Iki [[Steigiamasis Seimas|Steigiamojo Seimo]] ir jame beveik visi politiniai veikėjai Lietuvoje sutarė, kad būsimoji Lietuvos santvarka bus demokratinė parlamentinė [[respublika]], kas buvo įtvirtinta 1922 m. [[rugpjūčio 1]] d. priimtoje Konstitucijoje. Ši pirmoji nuolatinė konstitucija atspindėjo tuo metu [[Vakarų pasaulis|Vakaruose]] vyravusias liberalizmo, individualizmo ir pliuralizmo vertybes.
Bendra šios Konstitucijos nustatyta valdžios sąranga buvo klasikinė parlamentinė, pagal tuometinės Prancūzijos pavyzdį. Įstatymų leidimo teisė suteikta išimtinai [[Seimas|Seimui]], kuriam buvo atsakingas ministrų kabinetas. Respublikos prezidentui buvo paliktos reprezentacinės funkcijos.
[[Vaizdas:Parade of the Lithuanian Army in Klaipėda Theatre Square in 1923.jpg|miniatiūra|left|Lietuvos kariuomenės paradas Klaipėdos teatro aikštėje 1923 m.]]

Kaip vieną iš svarbiausių priešrinkiminių pažadų imta įgyvendinti Žemės reforma, kuri iš pradžių aprūpino žeme [[savanoris|savanorius]]. Vėliau buvo nusavintos anksčiau Rusijos konfiskuotos žemės, kurios buvo išdalintos kolonistams, nustatytas ūkių valdomos žemės limitas iki 80 ha, taip atitraukiant nuo žemės sulenkėjusius dvarininkus. Kadangi daugumą Seime turėjo krikščionys demokratai, ji nebuvo tokia radikali kokią planavo, pvz., liaudininkai bei mažiau radikali nei kitose [[Baltijos šalys]]e.

[[1923]] m. Lietuvai, po [[Klaipėdos sukilimas|inscenizuoto sukilimo]] pavyko prisijungti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]] su svarbiu jai uostu.

Iki [[1926]] m. vyriausybes sudarinėjo krikščionys demokratai su koalicinėmis partijomis. 1926 m., po vyriausybės krizės, vyriausybę sudarė liaudininkai ir [[Lietuvos socialdemokratų partija|socialdemokratai]], kurių vyriausybė ėmė aktyviai veikti, sukeldama konfliktus su krikščionimis demokratais. Socialdemokratų vyriausybė stengėsi mažinti dvasininkijos įtaką ir atskirti valstybę nuo [[bažnyčia|bažnyčios]]. Augančią įtampą didino ir atsinaujinę radikalų veiksmai, kai buvo panaikinta nuo nepriklausomybės kovų galiojusi karinė padėtis. Kontroversiškai vertintas ir Švietimo ministerijos leidimas įsikurti ir veikti naujoms 75 lenkų mokykloms.

=== Po 1926 m. perversmo ===
1926 m. [[gruodžio 17]] d. krikščionių demokratų remiami perversmininkai nuvertė teisėtai išrinktą valdžią.

[[Vaizdas:Antanas Smetona 2.jpg|thumb|180px|Antanas Smetona]]
Po [[1926 m. gruodžio 17 d. perversmas|1926 m. gruodžio 17 d. perversmo]] valstybė nustojo būti demokratine, valstybinė valdžia vis labiau telkėsi [[Antanas Smetona|Antano Smetonos]], kuris buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o [[gruodžio 19]] d. išrinktas [[prezidentas|prezidentu]], rankose. Seimo funkcijos buvo suvaržytos. Nors formaliai valstybinės institucijos išliko tos pačios, tačiau faktiškai jų įtaka pasikeitė, nes pagrindinių sprendimų priėmimas tapo Vyriausybės ir Prezidento prerogatyva. [[Gruodžio 27]] d., bandant pateisinti perversmo būtinybę, už antivalstybinę veiklą, buvo sušaudyti 4 Lietuvos Komunistų partijos veikėjai (vadinamieji „[[keturi komunarai]]“).

Seimas [[1927]] m. [[balandžio 12]] d. buvo paleistas ir iš naujo susirinko tik [[1936]] m. Tačiau šis Seimas tebuvo valdžios įrankis, o ne nepriklausoma institucija. Pagal 1936 m. [[gegužės 9]] d. įstatymą, į Seimą kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. A. Smetonos priimta [[1938]] m. [[gegužės 5]] d. Konstitucija įteisino 1926 m. perversmą ir numatė, kad valstybei vadovauja prezidentas.

A. Smetonai priešiškos jėgos kelis kartus nesėkmingai bandė suorganizuoti valstybinius perversmus: (1927 m. [[rugsėjis|rugsėjį]] – [[Tauragės sukilimas|valstiečiai liaudininkai]], 1927 m. [[lapkričio 26 d. memorandumas|lapkritį]] – krikščionys demokratai ir [[1934]] m. [[1934 m. nepavykęs perversmas Lietuvoje|birželio 7]] d. – vadinamieji voldemarininkai). 1936 m. [[vasario 1]] d. paskelbtas draugijų įstatymas suvaržė draugijų veikimo laisvę. 1934 m. buvo sudaryta Lietuvos, [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] santarvės ir bendradarbiavimo sutartis.

''(Daugiau žr. [[Lietuvos santykiai su Estija ir Latvija 1918–1940]]).''

1926–[[1933]] m. vyko didžiausia lietuvių [[emigracija]], daugiausia į [[JAV]], [[Kanada|Kanadą]], [[Pietų Amerika|Pietų Ameriką]]. [[1931]] m. Lietuvoje pasireiškia pasaulinė [[ekonominė krizė]]. [[1935]] m. vyko [[1935 m. ūkininkų streikai Lietuvoje|ūkininkų streikai]] [[Suvalkija|Suvalkijoje]] ir [[Dzūkija|Dzūkijoje]], kuriuos Smetonos režimas prievarta nuslopino.

1938 m. Konstitucijoje galutinai įtvirtintas [[autoritarizmas|autoritarinis]] valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. [[rugsėjo 14]] d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-rių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, [[konservatizmas|konservatizmo]] ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.

Nuo [[1935]] m. Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. Lenkai jautė pranašumą, nes buvo pasirašę 1934 m. sutartį su Vokietija, o Lietuvos-Vokietijos santykiai buvo labai prasti. Lenkai nelinko daryti nuolaidų, o lietuviai negalėjo sutikti su Vilniaus pripažinimu Lenkijai. 1938 m. derybos nutrūko, 1938 m. [[kovo 17]] d. [[1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai|Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą]] su reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius. Skubiai suformuotas Mirono kabinetas (J. Tūbelis buvo išvykęs) ultimatumą priėmė.

Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. [[1939]] m. po [[1939 m. Vokietijos ultimatumas Lietuvai|Vokietijos ultimatumo]] Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]] Vokietijai. 1939 m. [[kovo 20]] d. Lietuvos užsienio reikalų ministro [[Juozas Urbšys|Juozo Urbšio]] susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru [[Joachim von Ribbentrop|Joachimu von Ribbentropu]] buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. [[kovo 22]] d. apie vidurnaktį, Ribbentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 gyventojų. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas „koalicinis“ Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.

===Valstybingumo pabaiga===
[[Vaizdas:Lithuania territory 1939-1940.svg|thumb|right|300px|
{{legend|#f37250|[[Mažoji Lietuva|Klaipėdos kraštas]]}}
{{legend|#eebcb6|Vilkaviškio regionas, pagal [[Ribentropo-Molotovo paktas|Ribentropo-Molotovo paktą]] atitekęs [[Trečiasis reichas|Trečiajam Reichui]], nuo [[1940]] m. birželio kontroliavo [[TSRS]], [[1941]] m. kovo mėnesį [[TSRS]] nupirko šią teritoriją iš [[Nacistinė Vokietija|Nacistinės Vokietijos]] už 7,5 mln. JAV dolerių}}
{{legend|#8833bb|Suvalkų trikampis, buvusi Lenkijos teritorija, [[1939]]-[[1945]] m. priklausė [[Nacistinė Vokietija|Nacistinei Vokietijai]], nuo [[1945]] m. [[Lenkija]]i}}
{{legend|#3322bb|Pietinė Suvalkijos dalis, buvusi Lenkijos teritorija, [[1939]] m. įtraukta į [[Baltarusijos TSR]], [[1945]] m. atitekusi [[Lenkija]]i ir [[Baltarusijos TSR]]}}
{{legend|#ff9515|Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d.}}
{{legend|#ffad38|Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1940 rugpjūčio 3 d.}}
{{legend|#993300|Vilniaus krašto teritorija Baltarusios TSR sudėtyje nuo 1939 m.}}]]
[[Antrasis pasaulinis karas]] prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Nors 1939 m. [[rugsėjo 17]] d., paskelbus dalinę mobilizaciją, surinkta 100 000 karių, [[spalio 2]] d. kariuomenė demobilizuota. 

Prasidėjus karui tolimesnį Lietuvos likimą lėmė [[Molotovo-Ribentropo paktas|Molotovo-Ribentropo paktu]] pasiekti SSRS ir Vokietijos susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybėmis]] atsidūrė Sovietų Sąjungos okupacinių siekių sferoje. 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista Tarybų Sąjungai. 

Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje sovietai pareiškė norą aptarti šalių santykius. Lietuvos vyriausybei suteiktas pasirinkimas buvo toks: 1) arba ji pasirašo Sovietų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią Sovietų Sąjungai teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi, 2) arba tos sutarties nepasirašo ir tada neatgauna Vilniaus, ir sueina į pražūtingą konfliktą su Sovietų Sąjunga. Kokį pavidalą galėjo įgauti tas konfliktas, parodė [[Žiemos karas|Suomijos patyrimas]]. Lietuvos vyriausybė pasirinko pirmąją išeitį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašoma [[Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartis|savitarpio pagalbos sutartis]]. Iš karto po to sovietų karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė karinėse bazėse [[Naujoji Vilnia|Naujojoje Vilnioje]], [[Gaižiūnai|Gaižiūnuose]] (prie Jonavos), [[Prienai|Prienuose]] ir [[Alytus|Alytuje]].

1939 m. spalio mėn. SSRS grąžino Lietuvai sostinę Vilnių, tačiau tik mažiau nei pusę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašto]] teritorijos. Kitą dalį atidavė [[Baltarusijos SSR]]. Tuo TSRS 'de facto' aneksavo nemenką dalį lietuvių etninių žemių su [[Gardinas|Gardino]], [[Lyda|Lydos]], [[Ašmena|Ašmenos]], [[Smurgainys|Smurgainių]] ir kitais miestais bei daugeliu lietuvių gyvenamų plotų. Teritorijos grąžinimas Lietuvai buvo atliktas su ultimatyvaus reikalavimo tenkinimu dislokuoti [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašte]] ir Lietuvos centre Raudonosios armijos karines bazes.

1940 m. išrinkti 78 [[Liaudies Seimas|Liaudies Seimo]] atstovai susirinko į [[Kauno muzikinis teatras|Valstybės teatrą]] ir dirbo liepos 21-23 d. juridiškai įteisindami sovietinę okupaciją. [[Liepos 23]] d. [[Liaudies Seimas]] išrinko 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Jį Liaudies Seimas priėmė [[rugpjūčio 25]] d. Šiuo sprendimu Lietuva buvo paversta [[LTSR|Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika]] ir įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį.

== Teritorija ir administracija ==
[[Vaizdas:LithuaniaCounties1918-1940.png|thumb|300px|Lietuvos apskritys]]
[[1919]] m. [[sausio 16]] d. išleistas cirkuliaras Nr. 1 „Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuris skelbė, kad visa Lietuva dalijama į apskritis. [[1919]] m. pradžioje Lietuvoje buvo 31 apskritis, kurios buvo suformuotos remiantis ankstesnėmis apskritimis, egzistavusiomis [[Oberostas|Oberoste]].

Tačiau tais pačiais metais [[Vilniaus kraštas]] atiteko [[Antroji Lenkijos Respublika|Lenkija]]i. Tokiu būdu Lietuva ''de facto'' neteko 10 apskričių, o viena, [[Seinų apskritis]], buvo padalinta tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nepaisant to, Lietuva laikė šias apskritis savo teritorijos dalimi, o Vilnių - oficialia valstybės sostine. [[1923]] m. Lietuva prisijungė [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]], kur suformuotos 3 naujos apskritys.

Taigi, nuo 1923 m. Lietuva administravo 23 apskritis (kartu su 3 Klaipėdos krašto apskritimis, išsamiau [[Lietuvos ATS/1930|čia]]). Apskritys buvo labai nevienodo dydžio, pvz., [[Seinų apskritis|Seinų]] buvo 1100 km² ir 41 tūkst. gyventojų, tuo tarpu [[Šiaulių apskritis|Šiaulių]] – 4780 km² ir 191 tūkst. gyventojų.

Apskritys suskirstytos į [[valsčius]], o šie - į [[seniūnija]]s. [[Kauno miestas]], [[Klaipėdos miestas]], [[Panevėžio miestas]], [[Šiaulių miestas]] ir [[Ukmergės miestas]] taip pat turėjo atskirų apskričių statusą, tačiau į bendrą apskričių skaičių nebuvo traukiami. Apskritį valdė apskrities viršininkas, vietos savivaldos organai – taryba ir apskrities valdyba, apskritis turėjo savo agronomą, žemėtvarkininką, akušerę, felčerį, gydytoją.

== Ekonomikos raida ==
{{main|Lietuvos tarpukario ekonomika}}
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo agrarinė šalis. Industrializacijos lygis Lietuvoje buvo labai mažas. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Vokietija, [[Anglija]], vėliau [[Sovietų Sąjunga]]. Prekybiniai ryšiai labai priklausė nuo politinių santykių, ypač su Vokietija. Taip Anglija tapo pagrindiniu prekybos partneriu po 1935 m., kai pablogėjo santykiai su Vokietija, bet vėliau spaudžiant Vokietijai ekonominiai ryšiai su Anglija apriboti ir [[1940]] m. pagrindine prekybos partnere tapo Vokietija.

Nepaisant politinio gyvenimo įtampų, 1918–1940 m. Lietuvoje ypač pakilo šalies ūkis, jos kultūrinio bei mokslinio gyvenimo lygis, lyginant jį su prieškariu. Imta perorientuoti valstybės ūkį iš Rusijos į Vakarų rinkas. Stiprinti ekonominiai santykiai su [[Vokietija]], [[Anglija]], [[Prancūzija]], [[Čekoslovakija]], [[Belgija]], [[Šveicarija]]. Steigtos didelės valstybinės įmonės „[[Maistas Kaunas|Maistas]]“, „[[Lietūkis]]“, „[[Pienocentras]]“, kurta įmonėms reikalinga infrastruktūra regionuose. Taip įvairiuose šalies miesteliuose pastatyta naujų pieninių pastatų. Augo mėsos, kiaušinių ir pieno produktų eksportas.

== Kultūrinis gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m. ==
Gerėjanti šalies ekonominė situacija leido daugiau investuoti į gyventojų švietimą. Ypač sparčiai plėstas pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas. Įvestas privalomas pradinis mokslas. Kurtos profesinės mokyklos<ref>D. Mačiulis, Tautinė mokykla: žvilgsnis į tautininkų švietimo politiką, Vilnius, 2017.</ref>. 1922 m. įsteigus [[Vytauto Didžiojo universitetas|Lietuvos universitetą]], jame ne tik buvo kviečiami dėstyti vietiniai mokslininkai, tačiau kviesti įvairiausių sričių profesionalai iš užsienio. Taip į Lietuvos mokslo pasaulį įsiliejo tokie asmenys, kaip filosofas [[Vosylius Sezemanas]], kalbininkai [[Eduardas Volteris]], Horstas Engertas, Gotliebas Studerus, Alfredas Sennas''',''' [[Francas Brenderis|Francas Brenderis,]] istorikai [[Levas Karsavinas]], [[Ivanas Lapo]], botanikas [[Constantin von Regel|Konstantinas Regelis]], matematikas Otas Falkas, ekonomistas Viktoras Jungferis, gydytojai [[Vladimiras Lazersonas|Valdimiras Lazersonas]], [[Aleksandras Hagentornas]], [[Eberas Landau]]. Jų dėka ne tik kilo studijų kokybė, bet ir Lietuvos vardas buvo plačiau minimas už jos ribų.
[[Vaizdas:Historical Presidential Palace in Kaunas (2017).jpg|miniatiūra|[[Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune]]]]
Daug investuota į šalies architektūrą. Mediniai pastatai buvo keičiami mūriniais. Atsiskleidė savitas modernistinis stilius. [[Vladimiras Dubeneckis]] barokines formas perpynė su liaudies meno motyvais suprojektuodamas „Ragučio“ bendrovės namą Kaune ir rekonstruodamas [[Valstybės teatro vaidybos mokykla|Valstybės Teatro]] pastatą. Neoklasicizmo stiliumi pastatytas, [[Mykolas Songaila|M. Songailos]] suprojektuotas, [[Lietuvos banko rūmai (Kaunas)|Lietuvos banko pastatas]], Teisingumo ministerija, Lenkų kredito draugijos rūmai, M. K. Čiurlionio muziejaus kompleksas. [[Kārlis Reisons|Karolio Reisono]], [[Edmundas Alfonsas Frykas|Edmundo Fryko]], [[Antanas Jokimas|Antano Jokimo]], [[Feliksas Vizbaras|Felikso Vizbaro]], [[Klaudijus Dušauskas-Duž|Klaudijaus Dušausko-Duž-]], [[Vytautas Landsbergis-Žemkalnis|Vytauto Landsbergio-Žemkalnio]] ir kitų architektų kuriami pastatai kilo ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Valstybės užsakymu buvo statomi modernūs pašto pastatai, ligoninės, mokyklos, savivaldybės, ugniagesių rūmai. Daugėjo mūrinių maldos namų, [[Lietuvos šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]] rūmų ir privačių gyvenamųjų namų. Greta pastatų buvo statomi įvairiausi paminklai. Ypač ženklus jų skaičius 1928 m. švenčiant 10 metų nepriklausomybės jubiliejų ir 1930 m., kuomet buvo minima Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktis.

1918–1940 m. klestėjo įvairaus pobūdžio menas. Kūrė dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai, scenografai. 1919 m. Kaune buvo atidarytas [[Tautos teatras]]. Įkūrėjas ir režisierius [[Antanas Sutkus (1892)|Antanas Sutkus]], dailininkas [[Vladas Didžiokas]], kompozitorius [[Juozas Tallat-Kelpša]]. Didžioji dalis statytų spektaklių sukurti lietuvių dramaturgų. 1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė buvo sujungti į vieną Valstybės teatrą. Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Augo rašytojų ir poetų skaičius. Kilo jų meninis lygis. Plito kokybiška verstinė literatūra. 1922 m. įsteigta Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Ji leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas. Į lietuvių literatūros klasiką įėjo tokios pavardės kaip: [[Kazys Boruta]], [[Bernardas Brazdžionis]], [[Juozas Grušas]], [[Kazys Inčiūra]], [[Vincas Krėvė-Mickevičius]], [[Ieva Simonaitytė]], [[Kazys Binkis]]<ref>D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais, Vilnius, 2005. </ref>.

Žymiausi to meto dailininkai susibūrė Kaune. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose. Išryškėjo A. [[Adomas Varnas|Varno]], A. [[Antanas Žmuidzinavičius|Žmuidzinavičiaus]], P. [[Petras Kalpokas|Kalpoko]], J. Vienožinskio, I. [[Ignas Šlapelis|Šlapelio]], V. [[Vladas Didžiokas|Didžioko]], V. Kairiūkščio, skulptorių P. [[Petras Rimša|Rimšos]], J. [[Juozas Zikaras|Zikaro]], grafikų A. [[Adomas Brakas|Brako]], P. [[Paulius Galaunė|Galaunė]]s ir daugelio kitų menininkų talentas. Jie sėkmingai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Dalyvavo užsienio parodose. 1920 m. buvo įkurta [[Lietuvių meno kūrėjų draugija]]. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.

== Šaltiniai ==
{{išn}}
{{LT aps|1919-39}}
[[Kategorija:Lietuvos Respublika 1918-1940 m.| ]]