Gurų kalbos
| Gurų | |
| Paplitimas | Burkina Fasas, Gana, Dramblio Kaulo Krantas, Togas, Beninas |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 96 |
| Kilmė | Nigerio-Kongo <Atlanto-Kongo <<Voltos-Kongo <<<Savanų <<<<Gurų |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | Koromfės, Oti-Voltos, Bva, Gurunsių, Kirma-lobių, Dogoso-khe, Doghose-gan |
Gurų kalbos – Nigerio-Kongo kalbų šeimos kalbų grupė, priskiriama Voltos-Kongo kalboms. Iš viso suskaičiuojamos 96 kalbos[1], kuriomis kalbama Afrikos Sudaninio klimato zonoje, dabartiniame Burkina Fase, šiaurinėje Ganoje, Toge, Benine bei šiaurės rytiniame Dramblio Kaulo Krante.
Manoma, kad šios kalbos turėjo daiktavardžio klasių sistemą, kuri vėliau nunyko. Dauguma kalbų toninės. Žinomiausia ir daugiausia vartojama kalba yra mosių kalba.
Pirmasis gurų kalbas išskyrė Koelle savo 1854 m. veikale Polyglotta Africana kaip Šiaurės rytų Aukštutinio Sudano kalbas. Vėliau prancūzai šias kalbas vadino Voltos kalbomis (pranc. langues Voltaïques).
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išskiriamos šios gurų kalbų grupės (pažymėtos žemėlapyje):
- Koromfės kalba
- Oti–Voltos kalbos
- Bva kalbos
- Gurunsių kalbos
- Kirma–lobių kalbos
- Dogoso–khe kalbos
- Doghose–gan kalbos
Gurų kalboms kartais priskiriamos ir giminingos senufų, baribų, kulangų, teenų, loma, tiefo, viemo, tusia, vara, natioro kalbos (visos kartu jos vadinamos Savanų kalbomis). Kad išskirti iš pastarųjų, pagrindinės gurų kalbos dar vadinamos Centrinėmis gurų kalbomis.