Nuotolinis mokymas
Nuotolinis mokymas – mokymas, kai mokantysis (ar mokomąją medžiagą pateikiantysis) yra kitoje vietoje nei ją gaunantis besimokantysis[1]. Šiais laikais nuotolinis mokymas paprastai suprantamas kaip mokymasis per internetą ar panaudojant vietinius kompiuterinius tinklus. Viena seniausių nuotolinio mokymo formų, Europoje žinoma jau nuo 1840 metų, buvo mokymas susirašinėjant[2]. Lietuvoje tokio mokymosi pavyzdys buvo fizikos mokykla „Fotonas“.
Nuotolinį mokymą dažniausia valdo pats besimokantis asmuo, o paslaugos teikėjas jam suteikia paramą ir pagalbą. „Fotono“ atveju, studijas tęsti galėdavo tik teisingai ir laiku atsiuntę skirtas užduotis išsprendę ir laiku teisingus atsakymus atsiuntę dalyviai, tuo būdu priverčiant studijuoti labiau disciplinuotai. Studijoms „Fotonas“ atsiųsdavo panašių užduočių su pateiktais ir paaiškintais sprendimais[3]
Nuotolinio mokymosi samprata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Privalomi nuotolinio mokymosi elementai yra savarankiškas mokymasis ir parama mokantis. Nuotolinio mokymosi pagrindas – mokymosi atvirumas, galimybė mokytoją ir mokinį išlaisvinti iš laiko bei erdvės apribojimo. Keičiasi studijų pobūdis: jos individualesnės, mokytojas yra patarėjas ir metodinis vadovas. Nuotolinės studijos – tai studijų forma ir metodas, kurį galima naudoti teikiant įvairių laipsnių išsilavinimą.
Privalumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuotolinis mokymas gali turėti šiuos privalumus[5]:
- Prieinamumas – nuotoliniu būdu gali studijuoti visi, kurie tam gali skirti pakankamai laiko bet kuriuo jiems tinkamu metu. Nebūtina skirti tą laiką konkrečiu paros laiku (dažnai darbo valandomis) ar atvykti į studijų vietą kuri gali būti toli.
- Paprastesnė įstaigos infrastruktūra. Įstaigos, kurios specializuojasi teikti būtent nuotolinį mokymą, apsieina su mažiau patalpų ir kitų panašių resursų.
- Dėl vietos ir laiko lankstumo nuotolinis mokymas lengviau prieinamas žmonėms kurie jau baigė įprastas studijas, dirba, tačiau nori pagerinti kompetenciją dar ir toliau studijuodami. Šie žmonės yra naujas, perspektyvus rinkos segmentas.
Pagrindinis nuotolinio mokymo trūkumas yra gana sudėtinga mokymo kokybės kontrolė.
Sinchroninis ir asinchroninis mokymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuotolinės studijos skirstomos į sinchronines, asinchronines ir mišrias[6]:
- Vykstant sinchroniniam mokymui, visi mokiniai ir mokytojas dalyvauja kurse per atstumą, tačiau tuo pat metu. Taip galima pritaikyti daugelį klasėje naudojamų metodų. Tokios studijos praeityje buvo transliuojamos per televiziją (laida kartais priimdavo klausimus telefonu ir į dažniau pasitaikančius atsakydavo). Šiuo metu tam gali būti panaudotos įvairios Interneto technologijos, kurios leidžia taip pat ir mokytojui klausytis mokiniu atsakymų.
- Asinchroninio mokymo metu mokinys ir mokytojas dirba skirtingu laiku, bendraudami paštu (taip pat ir elektroniniu) bei kitomis panašiomis priemonėmis. Šio metodo galimybės didesnės nes studijuoti gali ir tie mokiniai, kurie neturi galimybės (pavyzdžiui, dirba) „prisijungi“ griežtai nustatytu laiku.
- Mišrusis mokymas - jo metu kombinuojami abu metodai.
Nuotolinio mokymosi organizavimo priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dažniausiai nuotolinių studijų sąvoka į save įtraukia kursus pateiktus tekstiniu formatu, tačiau dabar sparčiai populiarėja multimedijos technologijomis paremti kursai, todėl mokymosi kursų spektras išsiplėtė hiperteksto, audio ir video formatais.
Pagrindinės nuotolinio mokymosi priemonių kategorijos yra šios:
- mokymosi medžiaga (tekstai, paveikslai, animacija, schemos, grafikai, multimedija ir kt.);
- žinių vertinimo priemonės (savikontrolės ir kontrolės testai, anketos ir kt.);
- mokymosi proceso ir rezultatų stebėjimas bei vertinimas (įvertinimų knygelės);
- bendravimo priemonės (elektroninis paštas, forumai, diskusijos);
- kiti papildomi informacijos šaltiniai.
Testavimas ir vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teikiant nuotolines studijas yra svarbus įgytų žinių patikrinimas. Labai sudėtinga teikti 100 % nuotolinį mokymą, nes nėra techninės galimybės patikrinti, jog egzamino atsakymus paštu ar kompiuteriu siunčia tas pats žmogus, kuriam išduodamas sertifikatas. Todėl neretai naudojamas hibridinis mokymas, kuomet mokiniai daugumą laiko studijuoja savarankiškai bet visgi turi atvykti egzaminui ar tarpiniam patikrinimui[7].
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Honeyman, M.; Miller, G. (1993 m. gruodžio mėn.). „Agriculture distance education: A valid alternative for higher education?“. Proceedings of the 20th Annual National Agricultural Education Research Meeting: 67–73.
- ↑ Moore, Michael G.; Greg Kearsley (2005). Distance Education: A Systems View (Second leid.). Belmont, CA: Wadsworth. ISBN 0-534-50688-7.
- ↑ Fotono taisyklių dokumentas, kurį gaudavo mokiniai.
- ↑ Moodle statistikos puslapis
- ↑ Oblinger, Diana G. (2000). „The Nature and Purpose of Distance Education“. The Technology Source. Michigan: Michigan Virtual University (March/April). Suarchyvuotas originalas 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 23 January 2011.
- ↑ Lever-Duffy, Judy; McDonald, Jean B. (2007 m. kovo mėn.). Teaching and Learning with Technology. Ana A. Ciereszko, Al P. Mizell (3rd leid.). Allyn & Bacon. p. 377. ISBN 0205511910. Nuoroda tikrinta 23 January 2011.
- ↑ Tabor, Sharon W. (Spring 2007). „Narrowing the Distance: Implementing a Hybrid Learning Model“. Quarterly Review of Distance Education. IAP. 8 (1): 48–49. ISSN 1528-3518. Nuoroda tikrinta 23 January 2011.