Peržiūrėti šaltinį Baltų kalbos

{{Nemaišytina|[[Baltijos finų kalbos|Baltijos finų kalbų]] grupe ir [[baltų kalba]]}}
{{Kalbų grupė|
 pavadinimas=Baltų kalbos|
 spalva=lawngreen|
 šalys=[[Lietuva]], [[Latvija]]|
 skaičius=2|
 kilmė=[[Indoeuropiečių prokalbė]]
*[[Baltų-slavų kalbos|Baltų-slavų prokalbė]]?<small>([[hipotezė]])</small>
**[[Baltų prokalbė]]
***'''Baltų kalbos'''|
 žemėlapis=Baltic languages in Europe.svg|
 ISO639-2=''bat''|
 klasifikacija=[[rytų baltų kalbos|rytų baltų]], [[vakarų baltų kalbos|vakarų baltų]]
}}[[Vaizdas:Baltiškos kilmės vandenvardžių paplitimas.svg|dešinėje|miniatiūra|350x350px|
{|
|}
'''Baltiškų [[Hidronimas|vandenvardžių]] paplitimo arealas'''{{legend|#8FB0FF|Plotas, kuriame gausu baltiškų vandenvardžių}}
{{legend|#B8CCFF|Plotas, kur baltiškų vandenvardžių nedaug ir dalis jų abejotini}}
</table>]]
'''Baltų kalbos''' – [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių (ide.) kalbų grupė]], kilusi iš [[baltų prokalbė]]s. [[Baltai|Baltų]] kalbų grupė iš kitų išsiskiria savo archajiškumu ir todėl yra tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios [[Lietuvių kalba|lietuvių]], [[Latvių kalba|latvių]] kalbos (kartais kaip atskira kalba išskiriama [[latgalių kalba]], kuri taip pat laikoma latvių kalbos tarme) ir [[mirusi kalba|mirusios]] – [[Prūsų kalba|prūsų]], [[jotvingių kalba|jotvingių]], [[kuršių kalba|kuršių]], [[žiemgalių kalba|žiemgalių]], [[sėlių kalba|sėlių]], [[Rytų galindų kalba|rytų galindų]]. Iš mirusiųjų baltų kalbų rašto paminklus paliko tik [[XVIII a.]] pradžioje išnykusi prūsų kalba.

Šiais laikais baltų (lietuvių ir latvių) kalbomis šneka daugiau nei 4,5 mln. žmonių (daugiausia [[Lietuva|Lietuvos]] ir [[Latvija|Latvijos]] teritorijose, taip pat emigracijos šalyse – JAV, Vakarų Europoje). Senovėje baltų kalbos buvo paplitusios platesniame areale ir jomis kalbama dab. [[Lenkija|Lenkijos]] šiaurės rytuose ir dab. [[karaliaučiaus sritis|Karaliaučiaus srityje]] bei [[Baltarusija|Baltarusijos]] šiaurės vakaruose. Iki VII–VIII, o vietomis iki XII ar net XV a., baltų kalbomis buvo kalbama dar platesnėje teritorijoje rytuose – iki [[Volga|Volgos]] aukštupio, [[Oka|Okos]] baseine ir iki [[Dniepras|Dniepro]] bei [[Pripetė]]s vidurupio.

== Termino kilmė ir baltų gentys ==

=== Istorinės žinios ===
[[Baltai|Baltų]] terminą pirmąkart pavartojo [[Vokietija|vokiečių]] kalbininkas [[Georg Nesselmann|G. Neselmanas]] knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“ (Berlin, [[1845]]). [[Terminologija|Terminas]] padarytas iš [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi ''balt-'', nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas [[Hipotezė|hipotezių]], iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.

Iki tol buvo vartojami terminai ''lietuvių kalbos'', ''latvių kalbos'' ir pan. [[Kalbotyra|Kalbininkai]] [[Kazimieras Jaunius|K. Jaunius]] ir [[Kazimieras Būga|K. Būga]], remdamiesi [[I amžius|I a.]] [[senovės Roma|romėnų]] istoriko [[Publijus Kornelijus Tacitas|Kornelijaus Tacito]] veikale „Germania“ minimu ''Aestiorum gentes'', taip pat ir vėlesnių istorikų šaltiniais, baltus vadino [[aisčiai]]s. Remiantis senaisiais istoriniais šaltiniais, šiuo pavadinimu, kaip spėjama, buvo vadinama viena iš prūsų genčių. Todėl jis nėra itin plačiai vartojamas.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=28-29|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

=== Senovės baltų etnosai ===
Įvairūs baltų [[etninė grupė|etnosai]] nuo pat jų susiformavimo gyveno Europos [[indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] arealo šiaurės rytuose, – į šiaurę bei šiaurės rytus nuo baltų kraštų jau [[Akmens amžius|akmens amžiuje]] plytėjo [[finai|finų]] genčių žemės. [[Vandenvardis|Vandenvardžių]] studijos ir [[Archeologija|archeologijos]] duomenys rodo, kad sen. baltų [[arealas]] nuo [[II tūkst. pr. m. e.]] vakaruose siekė [[Oderis|Oderį]] ir driekėsi iki [[Volga|Volgos]] ir [[Oka|Okos]] aukštupių rytuose, savo centrinėje dalyje apimdamas [[Nemunas|Nemuno]] baseiną, [[Dauguva|Dauguvos]] aukštupio bei vidurupio sritis ir [[Dniepras|Dniepro]] aukštupio bei vidurupio [[Upynas|upyną]], o pietuose – visą [[Pripetė (upė)|Pripetės]] baseiną ir nemažą dab. Vakarų [[Ukraina|Ukrainos]] dalį. [[VIII a. pr. m. e.]] ir [[VI a. pr. m. e.|VI]]-[[V a. pr. m. e.]] baltų [[arealas]] dėl baltų migracijų ir kt. priežasčių dar išsiplėtė šiaurės rytų bei pietvakarių kryptimis, apimdamas ankstesniais laikais dab. šiaurės vakarų Rusijoje (Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje) gyvenusių [[finai|finų]] žemes.<ref>Eric Christiansen: The Northern Crusades. Poznań: Rebis Publishing House, 2009, pp. 67–69.</ref>

[[VII a.|VII]]-[[VIII a.]] sandūroje [[Desna|Desnos]] ir Okos baseinuose gyvenusių vad. [[Dniepro baltai|Dniepro baltų]], o vėliau – ir kitų, toliau į vakarus gyvenusių baltų žemes pradėjo [[kolonizacija|kolonizuoti]] rytų [[slavai]]. Baigiantis šiai kolonizacijai (apie [[XII a.]] vidurį), pagrindinis baltų arealas apėmė šių dienų Lietuvą, Latviją, šiaurės vakarų [[Baltarusija|Baltarusiją]], Lenkijos [[Palenkės vaivadija|Palenkės]] vaivadiją ir buv. [[Prūsija|Rytprūsius]]; kita vertus, kone visoje lingvistiškai suslavėjusioje sen. baltų arealo dalyje bent jau [[XIII a.|XIII]]-[[XIV a.]] dar gyvavo daugybė įvairaus dydžio baltiškų „salų“, o ankstesnio baltų arealo ryčiausioje dalyje baltiškai kalbėta, matyt, iki pat [[Naujieji laikai|Naujųjų amžių]] pradžios: nors rusėniškoje Nestoro kronikoje [[Protva|Protvos]] baseine gyvenusi baltiška [[rytų galindai|galindų]] gentis minima aprašant tik [[XI a.|XI]]-[[XIII a.]] įvykius, rusų archeologas V. Sedovas (''Валентин Васильевич Седов'') teigia, kad [[rusai]] Protvos baseino miškus kolonizavo ir galindų genties likučius asimiliavo tik [[XV a.|XV]]-[[XVI a.]] (taip pat žr. „[[Rytų galindų kalba]]“).

Ilgiausiai išlikusias baltų (lietuvių) salas liudija ir katalikiškų bažnyčių, statytų po [[Lietuvos krikštas|Lietuvos krikšto]] ([[1387]]), arealas rytuose (žr. „[[Obolcai]]“), nes jos buvo statomos tik lietuviams ([[rytų slavai]] krikštijosi [[988]] m. ir jų poreikiams buvo statomos [[cerkvė]]s).<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1987|pages=61|isbn=-004}}</ref><ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1987|pages=59|isbn=-004}}</ref>

Baltų slavėjimas rytuose nesibaigęs ir mūsų dienomis: ir vakarų Baltarusijoje, ir vakarų Rusijoje tebėra lietuviškai ar latgališkai kalbančių kaimų.

=== Bendrumai su germanų ir slavų kalbomis ===
{{pagr|Baltų-slavų kalbos}}
[[Vaizdas:Balto-Slavic theories 2, lt.svg|dešinėje|miniatiūra|450px|Įvairių požiūrių į baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį schema]]
Baltų, slavų ir germanų kalbos turi bendrybių, kurių nėra kitose ide. kalbose. Tai verčia manyti, jog dalantis [[Indoeuropiečių prokalbė|ide. prokalbei]] (maždaug [[3 tūkstantmetis pr. m. e.]]),<ref>{{cite web|url=http://www.archaeology.org/exclusives/articles/1302-proto-indo-european-schleichers-fable|title=Telling Tales in Proto-Indo-European - Archaeology Magazine|last=Powell|first=Eric A.|website=www.archaeology.org|language=en-gb|access-date=2021-08-05|archive-date=2021-02-12|archive-url=https://web.archive.org/web/20210212024010/https://www.archaeology.org/exclusives/articles/1302-proto-indo-european-schleichers-fable|url-status=dead}}</ref> iš pradžių susidarė zoninės prokalbės. Viena iš tokių galėjo būti Vidurio Europoje atsidūrusi germanų – baltų – slavų (gal dar ir trakų) prokalbė, arba tarmių grupė. Jos bendrą arealą gali rodyti [[virvelinės keramikos kultūra|virvelinės keramikos kultūros]] teritorija, apėmusi Dauguvos, Vyslos, [[Elbė]]s baseinus, Dniepro aukštupį, siekusi [[Reinas|Reiną]]. Vadinasi, arealas apėmė dabartinius Nyderlandus, Daniją, Pietų Švediją, dalį Vokietijos, Lenkiją, Baltijos šalis, Vakarų Rusiją.

Iš tik baltų ir germanų kalboms būdingų bendrybių minėtinas bendras [[skaitvardis|skaitvardžių]] 11-19 (germanų kalbose tik 11 ir 12) darybos modelis ('vienas lieka po dešimties'); esama bendrų tik su germanais žodžių šaknų (per 60), pvz., {{Lt|darbas}} ir senovės [[Islandų kalba|islandų]] ''djarfr'' 'drąsus', {{ang|deorfan}} 'dirbti', {{Lt|griebti}} ir {{got|greipan}}, {{lt|gomurys}} ir senovės islandų ''gómr'' ir kt.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1984|pages=114|isbn=}}</ref>

Iš baltų – slavų – germanų bendrumų visada minimas daugiskaitos [[Naudininkas|naudininke]] ir [[Įnagininkas|įnagininke]] esantis ''-m-'' (kitose ide. kalbose ''-b(h)-''), pvz., {{Lt|vilkams}} : {{ru|volkam}} : {{got|wulfam}}; {{lt|sūnumis}} : {{ru|synami}} : [[germanų prokalbė]]s ''*sunumiz''. Bendras yra skaitvardis 1000, taip pat apie 70 bendrų žodžių, pvz., {{Lt|liaudis}} : {{ru|liud}} : sen. {{de|liut}}, {{Lt|valdyti}} : {{ru|vladetj, vlastovatj}} : {{got|valdan}} ir kt.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1984|pages=115-117|isbn=}}</ref><br /> '''Kalbų epochoje''' radosi skolinių iš germanų kalbų: ''gatvė, budelis, pinigas, kunigas, kalkė, yla'' ir kt. Ypač daug [[Germanizmas|germanizmų]] pateko į latvių kalbą.

Baltų kalboms artimiausios yra [[slavų kalbos]] (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, kurių atitikmenų nėra kitose ide. kalbose, taip pat randama nemaža morfologijos, [[sintaksė]]s bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną [[Baltų-slavų kalbos|baltų-slavų šaką]], vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas ([[August Schleicher|A. Šleicheris]]). Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš labai artimų prokalbės tarmių ([[Antoine Meillet|A. Mejė]]), o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš ide. prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų (J. Rozvadovskis, [[Janis Endzelynas|J. Endzelynas]]).

Dar viena hipotezė teigia, kad slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų ([[Vladimiras Toporovas|V. Toporovas]], [[Viačeslavas Ivanovas|V. Ivanovas]]).<ref name ="Dini128-150">{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=128-150|isbn=5-420-01444-0}}</ref> Šiai hipotezei paremti pasitelktos bendrybės, būdingos tik slavams ir vakarų baltams, pvz., {{prg|nuson}} : {{Pl|nasze}}, {{ru|naše}} ({{Lt|mūsų}}, {{Lv|mūsu}}), {{prg|twais emmens}} : {{ru|tvoje imia}} ({{Lt|tavo vardas}}, {{Lv|tavs vārds}}), {{prg|genno}} : {{Pl|żona}}, {{ru|žena}} ({{Lt|žmona}}, {{Lv|sieva}}), {{prg|golimban}} : {{ru|goluboi}} ({{Lt|mėlynas}}, {{Lv|zils}}).

[[Vaizdas:Indoeuropean languages according to Wolfgang P. Schmid.gif|thumb|right|260px|Baltų kalbų vieta pagal [[Wolfgang P. Schmid]], 1977.]]

Chrestomatinė baltų – slavų bendrybė yra mišrieji [[Dvigarsis|dvigarsiai]], kilę iš [[Indoeuropiečių prokalbė|ide. prokalbės]] skiemeninių [[Sklandieji priebalsiai|sonantų]] ''*ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ'', pvz., {{Lt|gurklys}}: {{ru|gorlo}}, {{Lv|pirksts}} 'pirštas' : {{ru|perstenj}}, {{Lt|gumbas}} : {{ru|guba}} (iš ''*gumba''), {{Lv|vilks}} : lenkų ''wilk''. Iš morfologijos bendrumų akcentuojamas vienodas [[Įvardžiuotinės formos|būdvardžių darybos]] modelis (būdvardis + įvardis), vienoda [[vienaskaita|vienaskaitos]] kilmininko galūnė ''-a'' (tiesa, tik rytų baltų), pvz., {{Lv|ezera}} : {{ru|ozera}}. Yra [[sintaksė]]s bendrybių, pvz., [[dvigubas neiginys]] (''aš nieko nenoriu''), neiginio kilmininkas (''nedirbti darbo''), [[Tarinys|tarinio]] įnagininkas (''jis buvo mokytoju''). Su slavais baltai vienodai vadina sąvokas ''galva, liepa, eiti, žalias, karvė, varna, geležis, krėslas, boba, ungurys'' ir kt. Kai kurie bendrašakniai žodžiai baltų ir slavų kalbose įgiję kitą reikšmę, plg. {{Lt|Dievas}}, {{prg|Deiwis}} : {{ru|divo}} 'stebuklas', {{Lt|veidas}}, {{Lv|veids}} 'forma' : {{ru|vid}} 'išvaizda', {{Lt|bernas}}, {{Lv|bērns}} 'vaikas' : {{ru|bremia}} 'našta' ir t. t.<br /> '''Kalbų epochoje''' dėl abipusės įtakos atsirado [[skolinys|skolinių]] tiek baltų, tiek slavų kalbose, plg. [[slavizmas|slavizmus]] lietuvių kalboje ''agurkas, bažnyčia, aliejus, dvaras, miestas, Kūčios, Kalėdos, Velykos, mėsa, muitas'' ir kt. Iš žinomesnių [[baltizmas|baltizmų]] rusų kalboje minėtini ''kovš'' ’kaušas’, ''diogotj'' 'degutas', ''jantarj'' 'gintaras'; daug baltizmų yra Baltarusijos ir Vakarų Rusijos bei Šiaurės Rytų Lenkijos tarmėse. Dėl baltų kalbų įtakos rytų [[slavų kalbos]]e atsirado [[pleofonija]], plg. ''golova'' (greta senoviško ''glava''), ''vorona'' (plg. lenkų ''wrona''), „akavimas“ (ypač būdingas [[baltarusių kalba]]i) ir kiti reiškiniai, dėl kurių rytų slavai ėmė skirtis nuo savo vakarinių ir pietinių gentainių.<ref name ="Dini128-150"/>

=== Baltų ir finų kalbų santykiai ===
Būdami ide. šiaurės rytų avangardas ir pakraštys, baltai pirmiausia susidūrė su [[Baltijos finų kalbos|finais]] ([[lyviai|lyvių]], estų, suomių ir kt. protėviais). Kontaktai su jais truko ilgai, nuo II tūkstantmečio pr. m. e., o paskutinieji [[lyviai]] Latvijos teritorijoje baigia asimiliuotis mūsų dienomis. Tuos kontaktus liudija nemažai baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: {{Fi|härkä}}, {{Et|härg}} 'jautis' (plg. {{Lt|žirgas}}), {{Et|hein}} 'šienas', suom. ir {{Et|kirves}} 'kirvis'; {{Fi|pirtti}} 'dūminė pirkia' (plg. {{Lt|pirtis}}, {{Lv|pirts}}), {{Fi|morsian}}, {{Et|mõrsja}} 'nuotaka' (plg. {{Lt|marti}}, {{Lv|mārša}} 'brolienė; marti'), {{Fi|tarha}} 'daržas', {{Fi|taivas}} 'dangus' (plg. {{Lt|dievas}} iš senesnio ''*deivas''), {{Et|takijas}} 'varnalėša' (plg. {{Lt|dagys}} iš senesnio ''*dagijas'') ir kt.<br /> Baltizmų, tiesa, gerokai mažiau, yra ir Volgos finų kalbose (daugiausia [[mordviai|mordvių]]). Dalis tų baltizmų į jas galėjo patekti netiesiogiai, per kitas finų kalbas.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=155-161|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

Iš finų kalbų šiaurės baltai (latvių protėviai) yra perėmę fiksuotą [[kirtis|kirtį]] žodžio pradžioje, kai kurias morfologijos ir sintaksės ypatybes, taip pat [[leksika|leksikos]] skolinių, plg. latvių ''kāzas'' 'vestuvės', ''laiva'' 'valtis', ''māja'' 'namas', ''muiža'' 'dvaras', ''puisis'' 'vaikinas' ir kt. Latvijos teritorijoje yra daug finiškos kilmės vandenvardžių ir vietovardžių, kurie tankėja iš pietų į šiaurę; ypač jų tiršta [[Vidžemė]]je ([[Gauja|Gaujos]] upės baseinas)<br />

Vienas kitas [[Finizmas|skolinys iš finų]] kalbų yra patekęs ir į lietuvių kalbą: ''burė, kiras, laivas, seliava, šamas'' ir kt.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=161|isbn=5-420-01444-0}}</ref><ref name="Urbanavičius">{{cite web|title= Skoliniai|author= Algimantas Urbanavičius|date= |publisher= |url= http://ualgiman.dtiltas.lt/skoliniai.html|accessdate= 2021-08-04|archive-date= 2012-01-03|archive-url= https://web.archive.org/web/20120103230254/http://ualgiman.dtiltas.lt/skoliniai.html|url-status=unfit}}</ref> Finiškoji kirčio atitraukimo banga palietusi mūsų šiaurines tarmes, kur kažkada gyvenę pietų kuršiai ir žiemgaliai. Taip pat finų kalbų poveikiu aiškinami tokie leksiniai dubletai kaip ''bliukšti / pliukšti, griaunos / kriaunos, kniūboti / kniūpoti, stiebtis / stieptis'' ir pan. (finai netaria skardžiųjų priebalsių). Be to, Lietuvos teritorijoje rasta apie 30, kaip spėjama, finų kilmės vandenvardžių: ''[[Ilmėdas]], Ymasta, [[Jara]], Kirgus, Pernava, Ruja, [[Tervetė]], Ugra'' ir kt.<ref>{{cite web|author=A. Vanagas|year=2002|title=Lietuvių vandenvardžiai|url=http://www.tarnautojai.lt/memo/txt/vanagas90_103.pdf|accessdate=2021-08-11}}</ref>

== Grupės ==
Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi [[Kalbų šeima|grupes]]: [[vakarų baltai|vakarų baltus]] ir [[rytų baltai|rytų baltus]]. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios [[prūsų kalba|prūsų]] ir [[jotvingių kalba|jotvingių]] (kartais prie jų priskiriama [[kuršių kalba]]), o rytų baltams – gyvosios [[lietuvių kalba|lietuvių]], [[latvių kalba|latvių]] ir mirusios [[kuršių kalba|kuršių]], [[žiemgalių kalba|žiemgalių]], [[sėlių kalba|sėlių]] kalbos. Apie toli rytuose ir pietryčiuose išnykusias, pvz., [[Dniepro baltai|Dniepro baltų]], kalbas žinoma mažai, jos paliudytos vietovardžiuose ir vietinėse slavų tarmėse, sakykime, kaip [[rytų galindų kalba]].<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=56-61|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

== Vakarų baltų kalbos ==

=== Prūsų kalba ===
{{pagr|Prūsų kalba}}

[[Vaizdas:The epigram of Basel - oldest known inscription in Prussian language and Baltic language in general, middle of 14th c.jpg|thumb|right|upright|Bazelio epigrafas – seniausias žinomas įrašas prūsų ir baltų kalba, XIV a. vidurys]]

Iš [[vakarų baltai|vakarų baltų]] daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp [[Vysla|Vyslos]] žemupio ir [[Nemunas|Nemuno]] (dabartinėje [[Kaliningrado sritis|Kaliningrado srityje]] ir [[Lenkija|Lenkijos]] šiaurės vakaruose).<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1984|pages=279-280|isbn=}}</ref> Spėjama, kad [[I a.|I]] – [[III a.]] dalį prūsų galėjo būti užkariavę germaniškos kilmės [[gotai]]. [[XIII a.]] juos nukariavo [[vokiečių ordinas|kryžiuočiai]]. Prūsų kalba buvusi archajiškiausia iš visų baltų kalbų. Kryžiuočių valstybėje bei [[Prūsija|Prūsijos]] kunigaikštystėje prūsų kalba turėjo nepalankias sąlygas, buvo net draudžiama įstatymais, todėl tolydžiai nyko, kol [[XVIII a.]] pradžioje ji galutinai išnyko. Prūsų kalbos žodžių kilmės – etimologinį – žodyną parašė [[Vytautas Mažiulis]], dar keletą originalių tomų – [[Vladimiras Toporovas]]. Vietovardžių išsamus aptarimas pateiktas [[Jurgis Gerulis|Jurgio Gerulio]], [[Vilius Pėteraitis|Viliaus Pėteraičio]], [[Grasilda Blažienė|Grasildos Blažienės]] ir kitų tyrėjų studijose.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1984|pages=291-293|isbn=}}</ref>

=== Jotvingių kalba ===
{{pagr|Jotvingių kalba}}

Prūsų kalbai artima turėjo būti ir [[jotvingių kalba]] (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta [[Suvalkija|Užnemunėje]], arba Sūduvoje, [[Dzūkija|Dzūkijoje]], taip pat [[Balstogė|Baltstogės]] (Bialystoko), [[Seinai|Seinų]], [[Suvalkai|Suvalkų]] rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Pietuose jotvingių arealas siekė Bugo upę. Atskiros jotvingių žemių dalys turėjo savus pavadinimus: [[Jotva]], [[Suvalkija|Sūduva]], [[Dainava (baltų žemė)|Dainava]]. Jotvingius [[1283]] m. smarkiai nusiaubė [[vokiečių ordinas|kryžiuočiai]]. Apie 1600 jotvingių iš dabartinių Suvalkų apylinkių kryžiuočiai iškėlė į šiaurės vakarų [[Semba|Sembą]] (vieną iš prūsų žemių), kur atsirado vadinamasis sūduvių kampas (''Sudauischer Winkel'').<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=216|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika [[jotvingiai|jotvingiškos]] fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai ''Bilsas, Kirsna, Veisiejis, Seira, Seirijis'', miestavardžiai ''[[Leipalingis]], [[Jieznas]], Berznykas'' ir kt.). Jotvingiškais laikomi ir vietų vardai, turintys priesagą ''-ing-'' (paralelė su kuršiškais vietovardžiais!), pvz., ''Apsingis, Nedingė, Stabingis'', pavardžių priesaga ''-ynas '', vietovardžiai su galūne ''-us''. Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų bei lietuvių, dzūkų tarmių „mozūravimas" (''s, z'' tarimas vietoj ''š, ž'').<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=218-220|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

=== Kuršių kalba ===
{{pagr|Kuršių kalba}}
[[Kuršių kalba]], kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose).<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=211|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

[[XVI a.]] pietų kuršius (Lietuvos pusėje) nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki [[XVII a.]] pradžios, tačiau maždaug nuo [[1630]] m. rašoma, kad jie šneka latviškai.

Kuršiai rašto paminklų nepaliko. Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo. Priebalsiai ''š, ž'' kuršių kalboje jau buvo virtę ''s, z,'' minkštieji ''k, g'' – atitinkamai ''c, dz'', tačiau dvigarsiai ''an, en, in, un'' išlaikyti sveiki.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=213|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

Kuršių kalbos pėdsakų yra Vakarų Latvijos ir Žemaitijos vietovardžiuose bei tų kraštų tarmėse. Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos ''-ng-'', ''-al-'', pvz., ''[[Palanga]], [[Kretinga]], [[Būtingė]], [[Alsunga]], [[Žemalė]], [[Kretingalė]], [[Upalė]]'' ir kt.

Spėjama, kad iš kuršių šiaurės žemaičiai perėmė senovinį ''ei'' tarimą: ''peins'' 'pienas', ''deina'' 'diena', platesnį trumpųjų ''i, u'' tarimą: ''meškas'' 'miškas', ''bova'' 'buvo', taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią (šią ypatybę kuršiai perėmę iš [[Lyvių kalba|lyvių]]). Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių ''an, en, in, un'' tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į ''uo, ie, ī, ū''), plg. ''Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta''.

Latvių kalboje yra kuronizmų su išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., ''dzintars'' 'gintaras', ''leitis'' 'lietuvis', ''menca'' 'menkė', ''rinda'' 'eilė', ''zaķis'' 'zuikis', ''venteris'' 'toks žvejybos įrankis', ''pīle'' 'antis', ''cīrulis'' 'vyturys' (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir mūsų žemaičiai).

=== Skirtumai nuo rytinių kalbų ===
Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ''ei'', kurį rytiniai baltai pavertė ''ie'' (plg. {{prg|deivis}} – {{Lt|dievas}}, {{Lv|dievs}}; {{prg|prei}} – {{Lt|prie}}, ''Leipalingis'', plg. ''liepa'', kuršių asimiliantų šiaurės žemaičių ''deina'' – {{Lt|diena}}); 2) vietoj [[Baltų prokalbė|prabaltiškų]] ''š, ž'', panašiai kaip ir latviai, turėjo ''s, z'' (plg. {{prg|asis}} – {{Lt|ašis}}; {{prg|sunis}} – {{Lt|šuo}}; {{prg|semmē}} – {{Lt|žemė}}); 3) vietoj priebalsinių junginių ''kl, gl'' turėjo nepakeistus ''tl, dl'' (plg. {{prg|ebsentliuns}} – {{lt|paženklinęs}}, {{prg|addle}} – {{Lt|eglė}}); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. {{prg|balgnan}} – {{Lt|balnas}}; {{prg|median}} – {{Lt|medis, medžias}}); 5) daugiskaitos galininke turėjo senoviškesnę galūnę ''-Vns'' vietoj rytų baltų ''-Vs'' (plg. {{prg|akins}} – {{Lt|akis}};. {{prg|genans}} – {{lt|žmonas}}; plg. {{lt|gerąsias}}, kur ''ą'' iš ''*an''); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. {{prg|aglo}} – {{Lt|lietus}}, {{Lv|lietus}}; {{prg|gaylis}} – {{Lt|baltas}}, {{Lv|balts}}) ir kt.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1984|pages=239-244|isbn=}}</ref>

== Rytų baltų kalbos ==

=== Lietuvių kalba ===

==== Paplitimas ====
[[Vaizdas:Oldest surviving writing in Lithuanian language.jpg|thumb|250px|Seniausias išlikęs tekstas lietuvių kalba, parašytas 1503–1515 metais. Perrašytas nuo XV a. originalo]]
Iš rytų baltų kalbų didžiausia yra [[lietuvių kalba]], kuria šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek [[Baltarusija|Baltarusijoje]] (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodūnės, Pelesos apylinkėse), Lenkijos Šiaurės rytuose ([[Punskas|Punske]], Seinuose) ir Latvijoje palei Lietuvos sieną bei didžiuosiuose jos miestuose, daugiausia Rygoje. Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra [[JAV]], [[Brazilija|Brazilijoje]], [[Argentina|Argentinoje]], [[Australija|Australijoje]] ir kitur. Ligi [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo [[XVI a.]] vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.<ref name="ЯМ94">{{cite book|last=Булыгина Т. В., Синёва О. В.|first=|chapter=Литовский язык|title=Балтийские языки. Языки мира|location=М.|publisher=Academia|year=2006|pages=94|isbn=5-87444-225-1}}</ref>

==== Istorija ====
Nors [[XIII a.|XIII]] – [[XV a.]] lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę ([[Vytautas|Vytauto]] laikais pasiekę net [[Juodoji jūra|Juodąją jūrą]]), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojama [[Rusėnų kalba|kanceliarinė slavų]], [[Lotynų kalba|lotynų]], [[Vokiečių kalba|vokiečių]], vėliau – [[lenkų kalba]] (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po [[1569]] m. [[Liublino unija|Liublino unijos]]).<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=282-285|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

===== Paminklai =====
Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas rašto paminklas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į [[1503]] m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis” paskutinį puslapį. Tekstas remiasi rytų aukštaičių vilniškių tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba|publisher=Mokslas|location=Vilnius|year=1988|pages=238-239|isbn=5-420-00102-0}}</ref> Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net [[XIV a.]] pabaigoje, nes, po [[1387]] m. aukštaičių [[krikšto sakramentas|krikšto]] tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs [[Jogaila]]).

===== Katekizmas =====
Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra [[Martynas Mažvydas|Martyno Mažvydo]] [[1547]] m. protestantiškas [[Martyno Mažvydo katekizmas|katekizmas]], parašytas pietų žemaičių patarmės pagrindu su vakarų aukštaičių ypatybėmis ir išspausdintas [[Kaliningradas|Karaliaučiuje]]. Šiame katekizme įdėtas ir pirmasis lietuviškas [[elementorius]] „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (''balsinė'' 'balsė raidė', ''sąbalsinė'' 'priebalsė raidė' ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas lietuvių kalbos istorijos etapas – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių [[bendrinė kalba]], reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.<ref name="Z. Zinkevičius 1988">Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija III, Senųjų raštų kalba, 1988, p. 25-31</ref>

===== ''Dictionarium trium linguarum'' =====
Apie [[1620]] m. pasirodė pirmasis lietuvių kalbos žodynas – [[Konstantinas Sirvydas|Konstantino Sirvydo]] „Dictionarium trium linguarum". Tai lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, sulaukęs net penkių leidimų. [[1653]] m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tad [[XVII a.]] viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo [[XIX a.]], atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.<ref>[http://www.atmintis.mb.vu.lt/kolekcijos/VUB01_000362092/puslapiai Nuskaitytas 1642 m. leidimo K. Sirvydo žodynas] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20190129183318/http://www.atmintis.mb.vu.lt/kolekcijos/VUB01_000362092/puslapiai |date=2019-01-29 }} – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis</ref>

==== Tarmės ====
Lietuvių kalba, [[V a.|V]]-[[VI a.]] atsiskyrusi nuo kitų [[rytų baltai|rytų baltų]] kalbų, netrukus ėmė skilti į tarmes. Paprastai teigiama, kad pagrindinės [[aukštaičių tarmė|aukštaičių]] ir [[žemaičių tarmė|žemaičių]] tarmių ypatybės lietuvių kalboje ėmė ryškėti [[XI a.|XI]]-[[XII a.]]; galutinai mūsų tarmės ir šnektos susiformavo apie [[2 tūkstantmetis|II tūkstantmečio]] vidurį ir vėliau. Dalis tarmiškųjų ypatybių atsirado, [[Lietuviai (rytiniai senlietuviai)|aukštaičiams]] ir [[Žemaičiai (baltų gentis)|žemaičiams]] asimiliavus gretimas [[baltai|baltų]] gentis: [[kuršiai|kuršių]], [[žiemgaliai|žiemgalių]] ir [[sėliai|sėlių]] pietines dalis bei šiaurės [[jotvingiai|jotvingius]] ir [[prūsai|prūsus]] ([[skalviai|skalvius]], [[nadruviai|nadruvius]]).<ref>{{cite book|last=Smoczyński|first=W.|title=Języki indoeuropejskie|chapter=Języki bałtyckie|location=Warszawa|publisher=PWN|year=1986|pages=865}}</ref>

Dabartinė lietuvių k. tarmių klasifikacija aukštaičių ir žemaičių tarmes skiria pagal balsių ''o, ė'' (kilusius iš [[Baltų prokalbė|prokalbės]] ''ā, ē'') ir dvibalsių ''uo, ie'' (kilusius iš prokalbės ''ō, ei'') atitikmenis. <br />
Žemaičiai vietoje aukštaitiškųjų ''o, ė'' (''brolis, tėvas'') taria dvibalsius ''uo, ie'' (''bruolis, tievs''), o vietoje aukštaitiškųjų ''uo, ie'' (''duona, pienas'') taria trejopus garsus: šiaurėje – ''ou, ėi'' (''douna, pėins''), pietuose – ''ū, ī'' (''dūna, pīns''), vakaruose, Klaipėdos krašte, – ''o, ė'' (''dona, pėns''); pagal tokį tarimą žemaičiai dar skirstomi į tris patarmes: šiaurės, pietų ir vakarų. Pastarosios atstovų beveik nelikę, nes po II pasaulinio karo daugelis [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] gyventojų pasitraukė į Vakarus, o į jų vietas atsikėlė daug gretimo krašto žemaičių.<br />
Aukštaičių tarmė taip pat turi tris patarmes: rytų, pietų ir vakarų. Skiriamasis bruožas – dvigarsių ''am, an, em, en'' ir nosinių ''ą, ę'' tarimas. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip bendrinėje kalboje (plg.: ''atidarė langą''), pietų aukštaičiai susiaurinę ''ą, ę'' – taria juos kaip ''ū, ī'' (plg.: ''atidarė langų''), o rytų aukštaičiai siaurina ir minėtųjų dvigarsių balsius ''a, e'' (plg.: ''atidarė lungų'').<ref>{{cite web|orig-date=2018-05-02 |date=2021-06-03|author=Kazys Morkūnas|title=Lietuvių kalbos tarmės|url=https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-tarmes/|publisher=[[VLE]]|accessdate=2021-08-04}}</ref>

==== Bendrinė kalba ====
{{pagr|Lietuvių kalba}}
Dabartinės bendrinės kalbos pagrindu yra vakarų aukštaičių kauniškių (suvalkiečių) [[šnekta]], daug bendrumų turinti su jau išnykusiomis Rytprūsių lietuvių šnektomis. Jos, kaip ir vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, yra archajiškiausios lietuvių kalbos šnektos.
Tolstant nuo prūsų kalbos arealo kaimynystės, lietuvių kalbos tarmėse naujovių gausėja.

=== Latvių kalba ===
Kita gyva [[rytų baltai|rytų baltų kalba]] – [[latvių kalba|latvių]]. Ja pasaulyje šneka apie 1,7 mln. žmonių; daugiausia [[Latvija|Latvijoje]].

Manoma, kad latvių etnosui pradžią davė senovės [[latgaliai]], [[XIV a.]] ir vėliau išplitę [[žemgaliai|žiemgalių]] ir [[kuršiai|kuršių]] žemėse bei asimiliavę ten likusius gyventojus (po beveik 100 metų trukusių kovų). Tuometinę [[latgalių kalba|latgalių kalbą]] [[archaizmas|archaizuojamai]] veikė senoviškesnė [[žiemgalių kalba]], todėl [[žemgaliai|žiemgalių]] ir [[kuršiai|kuršių]] žemėse latgalių (latvių) kalba pakito kur kas mažiau nei pačioje [[Latgala|Latgaloje]].<ref name="Latv">{{cite web|orig-date=2007-01-31 |date=2020-07-16|author=[[Algirdas Sabaliauskas]]|title=Latvių kalba|url=https://www.vle.lt/straipsnis/latviu-kalba/|publisher=[[VLE]]|accessdate=2021-08-04}}</ref>

Šiaurės baltų (''[[kuršių kalba|kuršių]], [[žiemgalių kalba|žiemgalių]], [[sėlių kalba|sėlių]] ir [[latgalių kalba|latgalių]]'') kalbos kelis tūkstantmečius patyrė didžiulę kaimyninių [[Finų kalbos|finų kalbų]] įtaką ir gerokai nutolo nuo [[baltų prokalbė]]s, t. y. labai sumodernėjo.

Be to, viduramžiais latviai nebuvo sukūrę savo valstybės, nes [[XIII a.]] juos pavergė vokiečiai ([[kalavijuočių ordinas|kalavijuočiai]], nuo [[1237]] m. – [[vokiečių ordinas|kryžiuočiai]]). Dėl keletą šimtų metų trukusio vokiečių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo ir [[vokiečių kalba]], kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigos; pirmųjų latviškų knygų autoriai buvo taip pat vokiečiai.

Pirmąja latviška knyga laikoma [[1585]] m. [[Vilnius|Vilniuje]] išleistas katalikiškas Kanizijaus katekizmas, skirtas [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] valdomų [[Livonija|Livonijos]] žemių ([[Vidžemė]]s ir [[Latgala|Latgalos]]) [[latviai|latviams]].<ref name="Latv"/>

==== Tarmės ====
Šiuo metu skiriamos trys latvių kalbos tarmės: '''aukštaičių''' ({{Lv|augšzemnieku dialekts}}), '''lyviškoji''' ({{Lv|lībiskais dialekts}}) ir '''vidurio''' ({{Lv|vidus dialekts}}). Daugeliu bruožų labai savita latvių aukštaičių tarmė, kuria šnekama [[Latgala|Latgaloje]], [[Augšžemė]]je bei Rytų [[Vidžemė]]je, dalies kalbininkų laikoma atskira baltų kalba (žr. straipsnį „[[Latgalių kalba]]“).<ref>[https://web.archive.org/web/20050207200524/http://www.liis.lv/latval/literval/lit5.htm Latvių kalbos tarmės] (''latv.''), ''Nuoroda tikrinta'' 2021-08-04</ref><ref name="Latv"/>

==== Bendrinė kalba ====
{{pagr|Latvių kalba}}
Latvių bendrinės kalbos pagrindu [[XIX a.]] tapo vidurinės tarmės žiemgališkoji patarmė ([[Jelgava|Jelgavos]] apylinkių šnektos). Latvių lyviškoji tarmė susiformavo latvių ir [[lyvių kalba|lyvių kalbų]] substrato pagrindu.<ref>{{cite book|last=Butkus|first=A.|title=Latviai|publisher=Æsti|year=1995|location=Kaunas|pages=206|isbn=9986-9034-0-8}}</ref>

=== Žiemgalių kalba ===
{{pagr|Žiemgalių kalba}}
[[Žiemgalių kalba]] šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę).

Apie [[XV a.]] išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai ''an, en, in, un,'' priebalsiai ''š, ž'' buvę tariami kaip latvių, t. y. ''s, z,'' bet minkštieji ''k, g'' ne visur buvę verčiami į ''c, dz''.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=233-235|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp ''r'' bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų ''darazs'' (vietoj ''dārzs'' 'sodas'), ''berizs'' (''bērzs'' 'beržas'), lietuvių šiaurės panevėžiškių ''ser(a)g'' (''serga''). Žiemgalos krašto vietovardžiams būdingos priesagos ''-ene (-ienė?), -uve: Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve.''

Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl [[Finų kalbos|finų kalbų]] įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią (kaip latviai), o šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.

=== Sėlių kalba ===
{{pagr|Sėlių kalba}}
[[Sėlių kalba]] šnekėta dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame [[Dauguva|Dauguvos]] krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame [[Dauguva|Dauguvos]] krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs [[Sėlpilis]].

Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie [[XIV a.|XIV]] – [[XV a.]], sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.

Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus ''an, en, in, un'' dvigarsius, tačiau minkštuosius ''k, g'', priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į ''c, dz''. Vietoje ''š, ž'' jie taip pat tarę ''s, z''. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: ''Zirnajai, Zalvas'', kurių atitikmenys kitur tariami su ''ž: Žirnajai, Želva'', taip pat ''[[Zarasai|Zarasų]]'' miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ''ezaras'' ar ''azaras'' 'ežeras', nukritus žodžio pradžios balsiui.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|year=2000|pages=229|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

== Literatūra ==
* ''[[Pjetras Umbertas Dinis|Pietro Umberto Dini]]''. Baltų kalbos. – Vilnius, 2000. – ISBN 5-420-01444-0
* ''[[Zigmas Zinkevičius]]''. Lietuvių kalbos istorija. T. I. – Vilnius, 1984.
* Stafecka, A. & Mikuleniene, D., 2009. Baltu valodu atlants: prospekts = Baltų kalbų atlasas: prospektas = Atlas of the Baltic languages: a prospect, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas; Riga: Latvijas Universitates Latviesu valodas instituts. {{ISBN|9789984742496}}

== Išnašos ==
{{išn|2}}

== Nuorodos ==
* {{Ethnologue|bat|d}}
* [http://www.ethnologue.com/show_family.asp?subid=1794-16 Ethnologue informacija]
* [http://www.musicalia.lt/meli/animacija.php?AId=23&id=55 Baltų kalbų grupavimo lentelė] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20120331153816/http://www.musicalia.lt/meli/animacija.php?AId=23&id=55 |date=2012-03-31 }}
* [https://www.youtube.com/watch?v=Mooq4v0PNLo Išnykusios baltų kalbos]
{{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20120331153816/http://www.musicalia.lt/meli/animacija.php?AId=23&id=55 |date=2012-03-31 }}
{{Navbox
|name = Baltų kalbos
|title = [[Baltų kalbos]]
|image = 
|list1 = <div>
[[Baltų prokalbė]]† {{·}} [[Sėlių kalba]]† {{·}} [[Latvių kalba]] ([[Latgalių kalba]] {{·}} [[Kuršininkų kalba]]) {{·}} [[Žiemgalių kalba]]† {{·}} [[Lietuvių kalba]] ([[Aukštaičių tarmė]] {{·}} [[Žemaičių tarmė]]) {{·}} [[Kuršių kalba]]† {{·}} [[Prūsų kalba]]† {{·}} [[Jotvingių kalba|Jotvingių (sūduvių) kalba]]† {{·}} [[Galindų kalba]]†
|below = † — [[mirusi kalba]]
</div>
}}

[[Kategorija:Baltų kalbos| ]]