Vasarvidžio nakties sapnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vasarvidžio nakties sapnas - romantinė komedija parašyta Viljamo Šekspyro. Kaip spėjama, pjesė galėjo būti sukurta kažkur 15941596 metais. Joje pasakojama apie keturių įsimylėjėlių (atėniečių) nuotykius bei apie grupę nesubrendusių aktorių, jų interakciją su Atėnų kunigaikščiu Tesėju bei Amazonės karaliene Ipolita, taip pat apie fėjas, kurios gyvena mėnesienos nutviekstame miške. Ši V. Šekspyro pjesė yra viena populiariausių jo darbų, skirtų pastatymui teatre. Dėl šios priežasties bei dėl to, kad ją mėgsta žiūrovai, ji yra plačiai statoma visame pasaulyje.

Apie pjesę[taisyti | redaguoti kodą]

Niekas tiksliai nežino, kada buvo parašyta pjesė „Vasarvidžio nakties sapnas“ ar kas pirmasis ją pastatė, tačiau remiantis užuominomis, pjesės parašymas datuojamas 1594 arba 1596 metais. Buvo iškelta daug hipotezių. Viena jų - pjesė galėjo būti parašyta aristokratiškoms vestuvėms (daug tokių vestuvių įvyko 1596 m.). Kiti iškėlė teoriją, kad V. Šekspyras ją parašė Anglijos Karalienei, Šv. Jono dienos šventei. Kad ir kaip būtų, nėra išlikusių konkrečių įrodymų, patvirtinančių šias teorijas.

Siužeto linijos ir charakterių bruožai gali būti prilyginami ankstesnei, mitologija paremtai literatūrai. Pavyzdžiui, Piramo ir Tisbės istorija yra pasakojama OvidijausMetamorfozėse“ arba Metmens transformaciją į asilą yra paimta iš Apulėjaus kūrinio „Auksinis asilas“. Lisandras taip pat buvo senovės graikų karo dievas. Tesėjas ir Ipolita buvo gerbiami Atėnų kunigaikštis ir Amazonės Karalienė. Be to, V. Šekspyras galėjo rašyti pjesę „Romeo ir Džiuljeta“ tuo pačiu metu kaip ir „Vasarvidžio nakties sapną“, todėl galima įžiūrėti transformaciją iš tragedijos į komediją – Romeo ir Džiuljeta pakeičia Piramas ir Tisbė.

Trumpa apžvalga[taisyti | redaguoti kodą]

Pjesė susideda iš trijų siužeto linijų, kurios apjungiamos Atėnų kunigaikščio Tesėjaus ir Amazonės karalienės Ipolitos vestuvių šventimu bei simultaniškai persikelia į mišką, mėnulio šviesoje skendinčią Fėjų karalystę.

Pirmojoje mizanscenoje Hermija atsisako paklusti tėvo Egėjo valiai ir ištekėti už išrinkto jai jaunikio Demetro. Kaip atsaką į dukros nepaklusnumą, Egėjus Tesėjui pacituoja seną atėniečių įstatymą, kuriame sakoma, kad dukra turi ištekėti už tėvo jai išrinkto jaunikio arba ji bus nubausta mirties bausme. Tesėjus nenori, kad jauna mergina mirtų ir pasiūlo jai kitą išeitį – tapti Deivės Deinos pasekėja, vienuole.

Hermija ir jos mylimasis Lisandras nusprendžia pasprukti naktį mišku iš Atėnų. Hermia apie tai prasitaria savo vaikystės draugei Elenai. Pastaroji įsimylėjus Demetrą, kuris ją ką tik atstūmė (sakydamas, kad myli Hermiją), todėl Elena pasiruošusi atkovoti jo meilę pranešdama jam apie pabėgimo planus. Demetras persekiojamas Elenos, gaudo Hermiją. Hermija ir Lisandras manydami esą saugūs užmiega miške.

Tuo tarpu fėjų Karalius Oberonas bei jo karalienė Titanija vaikštinėja miške už Atėnų. Oberonas ir Titanija susipyksta, nes ji atsisako atiduoti laumės vaiką Oberonui, kuris planuoja užsiauginti sau „riterį“ ar „pažą“, nes vaikas yra vienos iš Titanijos pasekėjų. Oberonas nori nubausti nepaklusnią Titaniją. Taigi sau į pagalbą jis pasikviečią išdaigininką Paką, kad padėtų jam paskleisti magiškąsias sultis, gautas iš gėlės (vadinamas „Meilė iš pirmo žvilgsnio“). Įlašinus sulčių į akis auka įsimylį pirmą gyvą padarą, kurį pamato vos atsimerkus. Oberonas paprašo Pako atnešti gėlę jam tam, kad jis galėtų įlašinti Titanijai, kad ši įsimylėtų kokį nors bjaurų miško padarą. Taip jis siekia Titaniją priversti atiduotų jam berniuką.

Oberonas miške pamato Demetrą, kuris šaltakraujiškai atstumia Eleną. Elfų karalius pasigaili merginos ir paliepia Pakui įlašinti šiek tiek eleksyro jaunam atėniečiui į akis, kad šis ją pamiltų. Per atsitiktinumą Pakas įlašina eleksyro Lisandrui ir šis įsimyli Eleną. Oberonas pamatęs, kad Demetras vis dar persekioja Hermiją įsiunta. Pakui paliepęs atnešti Eleną šalia Demetro, jis apkeri jo akis. Dėl Pako klaidos abu jaunuoliai dabar kovoja dėl Elenos, o ne dėl Hermijos meilės. Elena mano, kad vaikinai iš jos šaiposi ir nei vienas jos nuoširdžiai nemyli. Ketvertas pešasi e tol, kol Lisandras ir Demetras nusprendžia mirtinoje dvikovoje išsiaiškinti, kuris myli Eleną labiau bei ima ieškoti tam tinkamos vietos miške. Oberonas išvydęs ką padarė, Pakui paliepia suklaidinti jaunuolius, kad šie nerastų vienas kito ir atkerėti Lisandrą, kad šis vėl įsimylėtų Hermiją.

To metu, šeši žemo rango darbininkai, aktoriai ruošia spektaklį apie Piramą ir Tisbę, norėdami jį parodyti per Tesėjaus vestuvių iškilmes. Išsiruošę repetuoti į mišką jie apsistoja šalia Titanijos guolio. Pakas pastebi, susirinkusius žmones šalia Karalienės ir iš jų išsirinkęs audėją Metmenį paverčia jį žmogumi su asilo galva. Pamatę Metmenį visi aktoriai išsilaksto apimti siaubo, o šis pradeda dainuoti ir pažadina Titaniją, kuri vos tik jį išvydus įsimyli. Ji apipila asilą savo dėmesiu ir elgiasi su juo, kaip su kilminguoju bei atiduoda berniuką, dėl kurio ji kovojo, Oberonui. Pasiekęs tikslo Oberonas išlaisvina Titaniją ir Matmenį iš kerų. Kerai panaikinami ir Lisandrui, tačiau paliekami Demetrui, kad jis ir toliau mylėtų Eleną.

Galiausiai viskas baigiasi laimingai. Tesėjus ir Ipolita rytinės medžioklės metu suranda keturis įsimylėjėlius miegančius. Demetras iki ausų įsimylėjęs Eleną, todėl Tesėjus santuokos] saitais sujungia įsimylėjėlius. Ketvertas nusprendžia, kad nuotykiai, patirti naktį tebuvo tik sapnas.

Spektaklių Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

17 ir XVIII amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Puritoniško Tarpuvaldžio metu buvo uždaryti visi teatrai (1642 m. – 1660 m.). Dažnai iš spektaklio būdavo išimamos atskiros dalys, tam tikros siužeto linijos, kurias buvo galima pritaikyti ir kitoje, ne teatro scenoje. Tarkim akrobatikoje ar žongliravime.

Teatrams vėl atvėrus duris 1660 m., „Vasarvidžio Nakties sapnas“ buvo vaidinamas, tačiau pasirinkta kita, adaptuota forma. Taip pat buvo padaryta ir su kitomis V. Šekspyro pjesėmis. Iki 1840 m. originali pjesės versija pastatyta taip ir nebuvo. Dažniausiai ją adaptuodavo ir prijungdavo kaip dalį prie kito spektaklio, kaukių parado, operos ar panašiai.

Viktorijos laikų scena[taisyti | redaguoti kodą]

1840 m., Ponia Vestris viename Londono rajonų prikėlė pjesę antram gyvenimui su visu jos tekstu, tačiau pridėjo muzikinių detalių bei baleto. Pati p. Vestris vaidino Oberoną. Iki pat 1910 m. Oberono rolę atlikdavo moteris. Po nežmoniško Vestris pasisekimo, ši pjesė buvo vis dažniau vaidinama teatre, kol galiausiai jos aktorių sąstatą sudarydavo netoli šimto žmonių. Daug pasiruošimo reikalaudavo scenos dekoravimas, o fėjas dažniausiai vaidindavo balerinos.

Dvidešimtasis amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Dvidešimtajame amžiuje spektaklio populiarumas dar labiau išaugo. Novatoriškas aktorius ir režisierius Harlėjus Granvilas – Barkeris 1914 m. pristatė naują pjesės pastatymo būdą: jis sumažino aktorių skaičių bei Mendelsono muziką pakeitė į folklorą; didžiulius dekoracijų rinkinius pakeitė raštuotomis užuolaidomis; originaliai perteikė fėjų vaidmenis ir kostiumus – atvaizdavo juos kaip didžiulius vabalus - žmones. Tai iš esmės pakeitė spektaklį, jį supaprastino ir daugiau dėmesio skyrė režisūrai.

Maksas Reinhartas tarp 1905 m. – 1934 m. „Vasarvidžio nakties sapną“ pastatė 13 kartų, pristatydamas vis atnaujintą spektaklio variantą. Po to M. Reinhartas sukūrė pirmąjį šios pjesės filmo projektą, kurį ir režisavo.

Kitas ryškus pjesės pastatymas įvyko 1970 m., kuomet Piteris Bruksas pristatė spektaklį pastatytą baltoje dėžėje, su raumeningomis fėjomis, atliekančiomis cirko triukus. Populiarus šis pastatymas tapo todėl, kad P. Bruksas pirmą kartą susiejo Oberoną su Tesėjumis, o Ipolitą su Titanija. Po šio pastatymo, režisieriai daug laisviau leisdavo pasireikšti savo vaizduotei, patys nuspręsdavo ir savaip interpretuodavo pjesės reikšmę ir pagrindinę mintį. Pavyzdžiui, daugelis režisierių spektaklyje parodė daug nuogumo ir erotinių scenų, aiškindami, kad Atėnai reiškę kažkokį draudimą, o pabėgimas į mišką – laisvę daryti ir elgtis kaip nori.

Lietuvoje V. Šekspyro pjesė buvo pastatyta daug kartų. Vienas iš ryškiausių pastarųjų metų pastatymų, režisieriaus Oskaro Koršunovo, modernus klasikos variantas. Režisieriaus pjesė yra įdomi tuo, kad jis atsisakė pompastiškų dekoracijų ir leido pasireikšti aktorių profesionalumui. Pagrindinė dekoracija – medinės lentos.

Literatūra lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]