Varzėja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Varzėja
Užlieti miškai Manauso apylinkėse

Varzėja (port. várzea 'salpa, užliejama lyguma') – Amazonijos užliejamų miškų plotai. Tai Amazonės ir jos baseino upių pakrančių miškai, užliejami sezoninių potvynių metu. Vandens lygis varzėjoje pakyla 10–15 metrų. Varzėjos miškai apima ~180 tūkst. km² Amazonės baseine.[1]

Varzėja skirstoma į žemąją ir aukštąją. Žemąją varzėją sudaro prie pat upių esantys plotai, kurie būna po vandeniu daugiau nei 50 dienų per metus, o vandens lygis viršija 3 metrus. Aukštoji varzėja – aukštesni plotai, kurie po vandeniu būna mažiau nei 50 dienų, o vandens vidutinis lygis mažesnis nei 3 metrai.[2] Varzėja vadinami tie miškų plotai, kurie užliejami šviesiavandenių upių, nešančių daug turtingų nešmenų, tuo tarpu igapo vadinami tamsiavandenių upių užliejami miškai.

Dėl derlingų nešmenų, varzėja yra viena vešliausių ir produktyviausių Amazonijos gamtinių regionų.[3] Tarp užlietų miškų veisiasi įvairios žuvys, varliagyviai, amazoniniai lamantinai, amazoniniai delfinai, juodieji kaimanai.

Varzėjos salpose auginami ryžiai, kukurūzai, ankštiniai, bananai, aliejinės kopūstpalmės,[4] ganomi galvijai, buivolai, kertami miškai.

Pagrindiniai varzėjos plotai sudaro atskirus ekoregionus: Ikitoso, Puruso, Maražo, Monte Alegrės, Gurupos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Thorbjarnarson, J. & R. Da Silveira (2000). „Secrets of the flooded forest“. Natural History. 109 (2): 70–79.
  2. Wittmann, F.; Schongart, J.; Montero, J. C.; Motzer, T.; Junk, W. J.; Piedade, M. T. F.; Queiroz, H. L.; Worbes, M. (2006). „Tree species composition and diversity gradients in white-water forests across the Amazon Basin“. Journal of Biogeography. 33 (8): 1334–1347.
  3. Morán, E.F. (1990). Ecologia Humana das populações de Amazônia. Rio de Janeiro: Editora Vozes.
  4. Tsuchiya, Akio, Mario Hiraoka, and Carlos R. da Silva (1997). „Characterization and utilization of várzea and terra firme forests in the Amazon estuary“. Boletim do Museu Paraense Emilio Goeldi Serie Botanica. 13 (2): 171–190.