Trifidų dienos
pirmojo knygos leidimo viršelis | |
| Autorius | Džonas Vindemas |
| Šalis | Didžioji Britanija |
| Žanras | Mokslinė fantastika, Postapokaliptinė fantastika |
| UDK: | 821.111-312.9 |
| Originalus leidimas | |
| Pavadinimas | The Day of the Triffids |
| Šalis | Didžioji Britanija |
| Kalba | anglų |
| Leidykla | Michael Joseph |
| Išleista | 1951 m. |
| Formatas | Kietais ir minkštais viršeliais |
| Puslapių | 304 |
| ISBN: | 0-7181-0093-X |
| OCLC: | 152201380 |
| Pirmasis lietuviškas leidimas | |
| Pavadinimas | Trifidų dienos |
| Leidykla | Vaga |
| Serija | Zenitas |
| Išleista | 1978 m. |
| Formatas | Kietais viršeliais |
| Puslapių | 219 |
| ISBN: | 9986491010 |
Trifidų dienos (angl. The Day of the Triffids) – anglų rašytojo fantasto Džono Vindemo postapokaliptinės fantastikos romanas, išleistas 1951 m. Kūrinyje aprašomi įvykiai po neįprasto, tariamo meteorų lietaus, kai dauguma pasaulio žmonių, jį stebėdami, apanka, o agresyvūs augalai trifidai pradeda žudyti žmones. „Trifidų dienos“ buvo pirmas romanas, kurį rašytojas pasirašė Džono Vindemo vardu.
Pagal romaną 1962 m. sukurtas meninis filmas tokiu pat pavadinimu, trys radijo spektakliai (1957, 1968 ir 2001 m.) ir du televizijos serialai (1981 ir 2009 m.). 1952 m. romanas nominuotas Tarptautinei fantastinės literatūros premijai, 2003 m.įtrauktas į BBC 200 geriausių knygų (The Big Read) sąrašą. Romanas turėjo įtakos ir filmo 28 dienos po siužetui.[1]
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Romano veiksmas vyksta, praėjus apytikriai 30 metų po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinis veikėjas Bilas Meisonas, biologas, dirba su trifidais – aukštais, nuodingais, vabzdžiaėdžiais augalais, galinčiais judėti. Meisonas įtaria, kad trifidai sukurti bioinžinerijos metodais Sovietų Sąjungoje ir netyčia išplitę į laukinę gamtą. Dėl aukštos kokybės alyvos, gaunamos iš trifidų, augalai kultivuojami ir pasklinda po visą pasaulį.
Pasakojimas prasideda ligoninėje, kur Meisonas guli sutvarstytomis akimis po to, kai į jas pateko trifidų nuodų. Po neįprasto reiškinio – žalių meteorų lietaus, kurio Meisonas negali stebėti, kitos dienos rytą ligoninėje tvyro chaosas: visi, stebėję dangaus reiškinį, tapę akli (vėliau knygoje Meisonas spėja, kad tai galėjo būti netyčia aktyvuotas slaptas palydovinis ginklas). Nusiėmęs tvarstį, Meisonas klaidžioja po chaose skendintį Londoną, kur susipažįsta su turtinga rašytoja Džozela Pleiton, kuri, kaip ir Meisonas, atsitiktinumo dėka išsaugojusi regėjimą. Sekdama šviesos signalu, pora sutinka grupę reginčių žmonių, vadovaujamų Bidlio, kurie planuoja įkurti koloniją užmiestyje, ir nutaria prie jų prisijungti.
Po vidinių nesutarimų grupė suskyla, o Meisoną ir Džozelą pagrobia tūlas Vilfredas Kokeris, kuris priverčia juos vadovauti aklųjų grupėms, ieškančioms maisto ir kitų atsargų. Klaidžiodamas kartu su savo aklaisiais, Meisonas susiduria su trifidų pavojumi ir išteklių ieškančių kitų grupių konkurencija. Netrukus Meisono aklieji pradeda mirti nuo nežinomos ligos, o vieną rytą likusieji gyvi jį palieka. Atgavęs laisvę, Meisonas kartu su atgailaujančiu Kokeriu pradeda ieškoti Džozelos. Po keleto nesėkmingų bandymų abu išsiskiria, ir Meisonas tęsia paieškas vienas. Išgelbėjęs nuo trifidų reginčią mergaitę Suzaną, Meisonas naktį pastebi šviesą tolumoje ir, ją pasiekę, abu randa ten Džozelą su jos draugais.
Meisono ir Džozelos grupė gana sėkmingai bando įkurti save aprūpinančią koloniją Sasekse, tačiau jiems nuolat gresia trifidų pavojus, kurie dideliais kiekiais kaupiasi už koloniją saugančios tvoros. Po keleto metų Bidlio grupės narys nusileidžia jų kieme su malūnsparniu pranešti jiems, kad grupė saugiai įsikūrusi Vaito saloje. Meisonas ir jo grupė nusprendžia praleisti vasarą Sasekse ir po to persikelti į Vaito salą.
Jų sumanymą pagreitina naujos, despotiškos, apsišaukėliškos vyriausybės atstovų atvykimas su šarvuotu automobiliu. Atvykėliai reikalauja Meisonui priimti didelę grupę aklųjų ir naudotis jais kaip vergais darbams fermoje, bei atiduoti įkaitu Džozelą. Meisono grupė simuliuoja pritarimą, pasirašo sutartį ir surengia pokylį, per kurį prigirdo atvykėlius. Išsėlinę iš namų, kol atvykėliai miega, jie sugadina jų automobilį, pripildami medaus į degalų baką, o patys išvažiuoja pro vartus, palikdami juos atvirus trifidams. Romano pabaigoje Meisono grupė vaizduojama Vaito saloje, pasiryžusi stoti į kovą su trifidais ir susigrąžinti prarastą pasaulį.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Knygą palankiai įvertino kiti fantastai. Karlas Edvardas Vagneris (Karl Edward Wagner) minėjo kūrinį tarp trylikos geriausių fantastikos siaubo romanų,[2] Artūras Klarkas pavadino jį „nemirtingu pasakojimu“. Romaną gyrė ir Entonis Bučeris (Anthony Boucher), Džesis Frensis Makomas (Jesse Francis McComas), Forestas Džeimsas Akermanas (Forrest James Ackerman).
Anglų fantastas Brian Aldiss kritikavo „Trifidų dienas“ už idėjų trūkumą ir pavadino romaną „jaukiąja“ arba „komfortiška“ (cosy) katastrofa. Šis terminas vėliau prigijo ir kitiems panašaus žanro kūriniams, juo apibūdinami postapokaliptinės fantastikos kūriniai, kuriuose dalis išgyvenusiųjų mėgaujasi gana komfortišku gyvenimu.[3] Tokią nuomonę kritikavo kanadiečių rašytoja ir kritikė Margaret Atwood. Ji rašė, kad „Antrąjį pasaulinį karą – kurio veteranu Vindemas buvo – taip pat galima vadinti „jaukiu“ karu, nes ne visi jame žuvo“.[4]
Įtaka kultūrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žodis „trifidas“ žinomas ne tik fantastinio žanro mėgėjams, juo anglų kalboje kartais vadinami dideli, invazinių rūšių, ar grėsmingai atrodantys augalai. Žodis įtrauktas į anglų kalbos žodynus.[5] Australijoje veikia plėšriųjų augalų veislynas Triffid Park, australų alternatyviojo roko grupė buvo pasivadinusi The Triffids. 2015 m. Londone knygoje paminėtam skersgatviui buvo suteiktas Trifidų tako (Triffid Alley) pavadinimas. „Trifidų dienos“ įkvėpė filmų „Mažoji siaubo krautuvėlė“ (The Little shop of Horrors, 1960 m.) ir „Pomidorai-žudikai puola“ (Attack of the Killer Tomatoes, 1978 m.) siužetus.[6]
Tęsiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Saimono Klarko (Simon Clark) 2001 m. knygoje „Trifidų naktis“ (The Night of the Triffids) veiksmas vyksta Niujorke, 25 metai po „Trifidų dienose“ aprašomų įvykių.
- Džono Vitburno (John Whitbourne) 2020 m. knygoje „Trifidų amžius“ (The Age of the Triffids) vaizduojama Vaito salos kolonija ir bandymas sutelkti lemiamai kovai prieš trifidus visus išgyvenusiuosius Britanijoje.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Don Kaye, Exclusive: Ex Machina writer/director Alex Garland on 'small' sci-fi films, sentient machines and going mainstream Archyvuota kopija 2020-02-15 iš Wayback Machine projekto., SYFY WIRE, 2015 m. balandžio 28 d. Nuoroda tikrinta 2020-04-08.
- ↑ Christakos, NG, Three By Thirteen: The Karl Edward Wagner Lists, iš Benjamin Szumskyj, Black Prometheus: A Critical Study of Karl Edward Wagner, Gothic Press, 2007 m.
- ↑ Brian W. Aldiss, Billion year spree: the history of science fiction. Weidenfeld & Nicolson. p. 293, 1973 m. ISBN 978-0-297-76555-4.
- ↑ Margaret Atwood, Chocky, the Kindly Body Snatcher, Slate magazine, 2015 m. rugsėjo 8 d. Nuoroda tikrinta 2020-04-08.
- ↑ Triffid, Collins Dictionary, 2020 m. Nuoroda tikrinta 2020-04-08.
- ↑ Žmogus žmogui – trifidas? („Trifidų dienos“ apžvalga) , Techo. Nuoroda tikrinta 2020-04-08.