Tūba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Dvi bosinės tūbos: kairėje iš ~1900 m., dešinėje 2004 m. |
|
| Varinis pučiamasis instrumentas | |
|---|---|
| Hornbostel–Sachs klasifikacija | 423.232 (aerofonas suvožtuvais, garsas išgaunamas lūpų judesiais) |
| Išradėjas (-ai) | Wilhelm Friedrich Wieprecht ir Johann Moritz |
| Išsivystė | 1835 m. |
| Garsų diapazonas | |
 |
|
| Susiję instrumentai | |
|
|
|
Tūba – varinis pučiamasis (ambušiūrinis) muzikos instrumentas. Žemiausią diapazoną apimantis varinių pučiamųjų grupės atstovas.
Turinys |
Istorija [taisyti]
Sukonstruota XIX a. pirmoje pusėje Vokietijoje. Buvo populiari kariniuose ir parkų orkestruose. Į simfoninio orkestro sudėtį įtrauktas vėliau, pakeitė serpentą (pučiamąjį instrumentą, neturėjusį stabilaus „boso“).
Konstrukcija [taisyti]
Metalinis kūginis 4-4,5 m ilgio vamzdis sulenktas ovalu. Viename gale taurės formos pūstukas į kurį pučiamą, kad išgautum garsą. Kitas galas smarkiai išplatėjantis. Turi 3 ar 6 ventilius išgauti garsų įvairovei.
Būna bosinė ir kontrabosinė. Derinama įvairiai (populiariausia kontrabosinė B).
Vartojimas [taisyti]
Vartojamas simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose.
Šaltiniai [taisyti]
Nuorodos [taisyti]
