Skrajojantis cirkas
Skrajojantis cirkas (angl. barnstorming, barn – daržinė, storming – audringas oro siautulys) buvo apie 1920 metus Amerikoje paplitęs būdas uždirbti demonstruojant lėktuvais įvairius oro triukus. Tai buvo viena pačių pirmųjų civilinės aviacijos formų. Šiuo verslu užsiimantys pilotai atlikdavo beveik visus įsivaizduojamus oro triukus. Tai buvo daugelio pilotų ir jiems padedančių akrobatų pagrindinis pragyvenimo šaltinis, kuriuo vertėsi dauguma, vėliau žymiais tapusių, aviatorių.
Atsiradimo prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors bandymų viešai demonstruoti oro triukus būta ir anksčiau, tikroji „skrajojančio cirko“ era prasidėjo Amerikoje, pasibaigus pirmajam pasauliniam karui. Karo metu JAV buvo pagaminusi labai daug Curtiss JN-4 tipo mokomųjų lėktuvų ir parengusi nemažai juos prižiūrėti ir valdyti sugebančių pilotų. Karui pasibaigus, šie lėktuvai buvo išparduodami labai pigiai (po maždaug du šimtus dolerių[1], kuomet pradinė kaina buvo apie penki tūkstančiai). Tuo pat metu Amerijoje aktyviai kūrėsi įvairios lėktuvus gaminančios firmos, tačiau dar nesant rinkos, daugelis jų bankrutuodavo pagaminusios vos keletą lėktuvų. Tokių lėktuvų, kurie ne visi buvo prasti, taip pat būdavo galima įsigyti gana pigiai.
Daug lėmė ir tai, jog tuo metu nebuvo jokių oro šou saugumą ar tvarką reglamentuojančių įstatymų.
Įprastinis veiklos planas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paprastai pilotai dirbdavo pavieniui arba labai mažomis grupėmis, nors buvo ir keletas didesnes komandas apjungusių „oro cirkų“. Sutartą dieną pilotas apskrisdavo pasirinktą nedidelį miestelį, pritraukdamas žmonių dėmesį. Vėliau jis įsikurdavo kurioje nors fermoje (iš čia barnstorming), su kurios savininku būdavo iš anksto sutaręs. Turėdamas bazę, pilotas dar kartą apskrisdavo miestelį, išberdamas daug į šou kviečiančių reklaminių lapelių. Kaina paprastai būdavo labai maža, tačiau šou neretai pritraukdavo beveik visus miestelio gyventojus, kurių dauguma anksčiau nebūdavo nė mačiusi lėktuvo. Kai kuriose miesteliuose šie praeities įvykiai ir dabar paminimi kaip vietinės šventės.
Pilotai atlikdavo įvairias aukštojo pilotažo figūras, sudėtingus parašiuo šuolius, lošdavo tenisą ar net šokdavo šokius ant skrendančio lėktuvo sparno ir pan.[1] Už nedidelį mokestį jie taip pat pakeldavo į orą visus norinčius paskraidyti lėktuvu (Charles Lindbergh prašydavo penkių dolerių už 15 minučių).[2]
Pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Spaudžiant konkurencijai, pilotų triukai darėsi vis rizikingesni ir maždaug apie 1927 metus kilo įvairių nelaimingų atsitikimų banga. Atsakant į tai, buvo priimti įvairūs oro akrobatiką reglamentuojantys įstatymai. Jie uždraudė keletą populiarių triukų, ir kai kurie kiti buvo leidžiami tik pernelyg dideliame aukštyje, kur ant žemės esanti publika jau nebegalėjo jų lengvai stebėti. Buvo įvesti ir techniniai reikalavimai lėktuvams. Šie reikalavimai buvo pakankamai griežti, ir senstantiems Curtiss JN-4 juos atitikti būdavo vis sunkiau. Nuslūgimą lėmė ir tai, jog pasibaigus atsargoms pigūs lėktuvai jau nebebuvo parduodami. Visi šie faktoriai kartu pavertė oro cirko verslą pernelyg sunkiu ir sudėtingu, ir dauguma pilotų iš jo pasitraukė.
Kai kada šiuolaikinai pilotai, įsigyję tų laikų modelius primenančius lėktuvus (atvira kabina ir pan) vis dar surengia „retro šou“.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 „Barnstorming History“. Southern Biplane Adventures. Suarchyvuotas originalas 2015-03-24. Nuoroda tikrinta 26 March 2015.
- ↑ Bruce L. Larson (Summer 1991). „Barnstorming with Lindbergh“ (PDF). Minnesota History. Minnesota Historical Society. pp. 231–238. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-07-01. Nuoroda tikrinta 2015-05-30.