Sinektika
Sinektika – problemų sprendimo metodika, skatinanti protinę veiklą laisvomis asociacijomis, jungiant elementus į visumą. Šio metodo tikslas yra sugeneruoti kūrybingus ir naudingus bei patrauklius problemos sprendimo būdus. Sinektika stimuliuoja kūrybiško mąstymo procesą, pagrįstą analogijų naudojimu, netikėtumu ir atsitiktinumu. Problemą sprendžia grupės, sudarytos iš žmonių, kurie turi skirtingų žinių ir patirties.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sinektikos metodo pradininkais laikomi Viljamas Gordonas ir Džordžas Princas. Metodika kūrėsi 1950–aisiais JAV vadybos konsultacijų kompanijoje „Arthur D. Little“. Buvo įrašomi į audio (vėliau – vaizdo) magnetofoną vykstantys susibūrimai, kur buvo analizuojami ir lyginami aptarimų ir eksperimentų rezultatai su alternatyviais problemų sprendimo būdais siekiant sėkmės. „Sėkme“ buvo laikoma kūrybiškas sprendimas, kurį grupė buvo įsipareigojusi įgyvendinti.
Sinektikos metodikos pavadinimas kildinamas iš graikiško synectikos, reiškiančio „skirtingų ir akivaizdžiai nereikšmingų elementų sujungimą kartu".[1] Gordonas ir Princas pavadino savo praktiką ir įkurtą kompaniją „Synectics" vardu, ilgainiui tapusiu bendriniu žodžiu, apibūdinančiu kūrybinį problemų sprendimą grupėmis.[2]
Sinektikos esmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gordonas manė, kad pagrindinis kūrybiškumo šaltinis slepiasi analogų paieškoje. Sinektika iš dalies panaši į proto šturmo metodą, tačiau Gordonas laikė, kad didžiausias smegenų atakos metodo trūkumas yra per daug ankstyvas idėjos gimimas, išsamiai neaptarus visų galimų problemos sprendimo variantų. Jis siūlė grupės nariams taip formuluoti problemą, kad šie nesuprastų, kokį konkretų uždavinį turi išspręsti. Metodas gali būti grindžiamas emocijomis, mąstymo iracionalumu, alternatyviu požiūriu. Šiuo atveju galima pateikti pavyzdį apie požiūrį į užimtumo problemos sprendimą: požiūris „Neturiu laiko skaityti“ keistinas į „Kaip aš galiu pakeisti savo dienotvarkę, jog galėčiau imtis šios knygos?“
Sinektikos vyksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sudaroma grupė iš 5-7 žmonių, kurie parenkami pagal mąstymo lankstumo, praktinės patirties požymius (pirmenybė teikiama keitusiems profesijas). Grupės nariai pasižymi psichologiniu suderinamumu, bendravimo ypatybėmis, požiūrių lankstumu. Įsisavinusi tam tikrus bendro darbo įgūdžius, grupė sistemingai ir kryptingai aptaria problemos sprendimą pasitelkdama įvairias analogijas, spontaniškai gimstančias aptarimo eigoje. Šiuo atveju gali būti pasiūlomos objektyvios, subjektyvios, abstrakčios, fantastinės analogijos.
Sinektikoje didelė reikšmė teikiama analogijoms, siejamoms su judėjimo pojūčiais. Pavyzdžiui, pasiūloma įsivaizduoti savo kūną tobulinamo mechanizmo vietoje, „pajusti save juo“. Sinektinių grupių sėkmę lemia ir tam tikrų taisyklių laikymasis:
- draudžiama aptarinėti grupės narių privalumus ar trūkumus,
- kiekvienas, nors kiek pavargęs, gali baigti darbą be jokių pasiaiškinimų,
- visi grupės nariai periodiškai apsikeičia vedančiojo vaidmeniu.
Sinektika sukurta siekiant generuoti alternatyvas per asociacinį mąstymą, ieškant analogijų problemos sprendimui. Priešingai nei smegenų šturmas, tikslas čia yra ne alternatyvų gausa, bet ir nedidelis jų skaičius, net vienintelė alternatyva, išsprendžianti problemą. Be to, sinektikai reikia specialaus ir ilgo pasiruošimo.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Gordon, William J.J. Synectics: The Development of Creative Capacity. (New York: Harper and row, Publishers, 1961).
- ↑ Nolan, Vincent. "Whatever Happened to Synectics?" Creativity and Innovation Management, v. 21 n.1 (2003): 25. Archyvuota kopija 2011-08-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Michael J. Dick, High Tech Creativity, IEEE Engineers' Guide to Business, pp. 117-8, 1992