Magnetofonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kasetinis magnetofonas

Magnetofonas (magnetas+sen. gr. φωνή – garsas) – elektromechaninis prietaisas, skirtas tiek įrašymui (akustinių virpesių pavertimas į elektromagnetinius ir jų fiksavimas laikmenoje), tiek anksčiau laikmenoje įrašytų signalų atkūrimui. Laikmenoms naudojamos medžiagos pasižymi magnetinėmis savybėmis: magnetinė juosta, viela, diskai, magnetiniai būgnai ir kt.[1]

Magnetofonai skirstomi į įrašančius garsą ir įrašančius vaizdą (vaizdo magnetofonas).[2] Magnetofonai, įrašantys balsą, vadinami diktofonais. Magnetofonais dažnai vadinami įvairūs prietaisai, įrašantys skaitmeninę ir analoginę, ne garsinę, informaciją (prietaisų parametrų registratoriai, skaičiavimo mašinų atmintinės).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]