Simuliuojama realybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Simuliuojama realybė – realybė, simuliuojama (pavyzdžiui, kompiuteriu) taip detaliai, kad ji yra neatskiriama nuo „tikros“ realybės. Radikaliausia simuliuojamos realybės hipotezės forma teigia, kad mes visi gyvename tokioje simuliacijoje. Esamos technologinės priemonės ir mokslo žinios kol kas nepakankamos simuliuojamos realybės sukūrimui, tačiau ši koncepcija yra populiari filosofijoje bei mokslinės fantastikos kūriniuose.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Smegenys rezervuare – vienas iš simuliuojamos realybės variantų

Simuliacija gali būti dviejų pagrindinių rūšių:

  1. Smegenys yra prijungtos prie kompiuterio ir apgaudinėjamos (smegenys rezervuare).
  2. Visi simuliacijoje esantys žmonės yra tik dirbtiniai intelektai, neturintys jokio kūno tikrovėje

Filme Matrica, ko gero, žymiausiame simuliuojamos realybės pavyzdyje, yra maišomi abu šie tipai: žmonės yra prijungiami prie simuliacijos kompiuteriu(pirma rūšis), o „agentai“ yra kompiuterinės programos (antra rūšis).

Niko Bostromo argumentas[taisyti | redaguoti kodą]

Nikas Bostromas bandė įrodyti, kad mes beveik tikrai gyvename antros rūšies kompiuterinėje simuliacijoje.[1] Čia pateikta supaprastinta jo argumento versija. Tarkime, kad:

  1. Yra įmanoma sukurti realybės simuliaciją, kurioje gyvena dirbtiniai intelektai
  2. Virtualią realybę gebanti sukurti civilizacija paleistų daug tokių virtualių realybių – sakykime, milijonus (dėl tyrimų, kaip žaidimą ar dėl mums nesuprantamų priežasčių)
  3. Virtualioje realybėje gyvenantis žmogus nesuprastų, kad gyvena simuliacijoje – tiesiog rūpintųsi savo kasdieniniais reikalais, kaip ir mes

Jei išvardinti trys punktai yra bent įmanomi, kuri iš šių galimybių yra labiau tikėtina:

  1. Mes esame ta viena civilizacija, kuri sukurs virtualią realybę
  2. Mes gyvename vienoje iš milijonų simuliacijų.

Iš to padaroma išvada, kad

  1. arba jokia civilizacija niekada nepasieks tokio technikos lygio, kad galėtų sukurti neatskiriamą nuo tikrovės simuliaciją arba
  2. arba pasiekusios tokį technologinį lygį būtybės nepaleistų tokių simuliacijų arba
  3. arba mes beveik tikrai gyvename simuliacijoje

Trečioji išvada atrodo dar labiau tikėtina pasamprotavus, kad tikriausiai niekas netrukdytų kompiuterinės simuliacijos viduje paleisti dar daugiau tokių simuliuojamų realybių, o juose dar daugiau ir taip be galo. Kaip žmogus, žaidžiantis žaidimą The Sims, kuriame vienas veikėjų taip pat žaidžia kompiuteriu ir t. t.

Skaičiavimo krūvis[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu galingiausi pasaulio kompiuteriai turėtų dirbti ištisus mėnesius, kad pilnai susimuliuotų viską, kas įvyksta per 1/10 sekundės vienoje baltymo molekulėje. Tokiam visos visatos simuliavimui reikėtų be galo daug skaičiavimo galios. Bet gali būti, kad nėra simuliuojama kiekviena molekulė, o, pavyzdžiui, tik tos realybės vietos, kurias kas nors tuo metu mato arba liečia. Taip pat gali būti, kad simuliuojami yra tik kai kurie žmonės arba vienintelis žmogus – jį įtikinti, kad jis gyvena daug didesniame pasaulyje, negu iš tikro yra, prireiktų daug mažiau skaičiavimo galios. Taip pat viena mūsų pasaulio sekundė gali būti simuliuojama ištisus metus arba atvirkščiai. Tiesa, jei simuliacija yra pirmo tipo – smegenys prijungtos prie kompiuterio – mūsų biologinis kūnas turbūt teiktų tam tikrus simuliacijos greičio apribojimus. Bet jei esame dirbtiniai intelektai, visas mūsų mąstymas ir visos molekulės mūsų pasaulyje judėtų simuliacijos ritmu, todėl nepastebėtume net jei simuliacija staiga būtų pagreitinta, sulėtinta ar sustabdyta milijonui metų ir tada vėl paleista visai kitos civilizacijos. Tokiu atveju yra taip pat įmanoma, kad simuliacija buvo sukurta su gyventojais, kurie jau turi prisiminimus ir galvoja, kad jau gyveno ilgą laiką, nors iš tikro visas jų pasaulis buvo sukurtas prieš penkias minutes (bambos hipotezė). Kitaip tariant, gali būti, kad tik šios penkios minutės yra simuliuojamos – visa praeitis yra tik iliuzija, o ateitis tuomet irgi gali bet kada pasibaigti. Bet iš tikro nieko negalime žinoti apie pasaulį, kuriame mes esame simuliuojami, nes ten gali galioti visai kiti fizikos dėsniai ar būti daug daugiau resursų ir todėl apskaičiavimo galios problema gali ten iš viso neegzistuoti.

Sapno argumentas[taisyti | redaguoti kodą]

Sapnų egzistavimas įrodo, kad mus gali apgauti simuliacija, nes kiekvieną kartą sapnuodami, mes tikime, kad sapnas – mūsų smegenų simuliuojama realybė – yra tikrovė.[2] Tiesa, kai kurie žmonės moka atpažinti sapną ir sapnuoti, suvokdami, jog sapnuoja.

Okamo skustuvas[taisyti | redaguoti kodą]

Į šią teoriją dažnai žiūrima skeptiškai naudojantis Okamo skustuvo principu („Jei kelios teorijos vienodai gerai paaiškina stebimą reiškinį, reikia rinktis tą, kuri reikalauja mažiau prielaidų.“). Bet tai yra tik euristinis principas, o ne gamtos taisyklė.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.simulation-argument.com/simulation.html Nick Bostrom : ARE YOU LIVING IN A COMPUTER SIMULATION?
  2. http://consc.net/papers/matrix.html David J. Chalmers : The Matrix as Metaphysics