Saulius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Saulius (m. 1007 m. pr. m. e.) – pirmasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius (XI a. pr. m. e.). Jo istoriškumas nėra įrodytas. Šventajame Rašte teigiama, jog buvęs Kišo sūnus, priklausė Benjamino genčiai. Per karą su amonitų gentimis dėl Jabešo miesto pasižymėjo kaip karvedys ir Izraelio genčių sąjungos buvo paskelbtas karaliumi.
Sauliaus vadovaujami izraelitai išsivadavo iš filistinų priespaudos. Apie 1004 m. pr. m. e. izraelitai prie Gilbojos kalno pralaimėjo filistinams. Mūšyje žuvo trys Sauliaus sūnūs – Jonatanas, Abinadabas ir Malchisuvas. Saulius buvo sunkiai sužeistas ir nusižudė.
Pasak Biblijos, Saulius karaliavo Izraelyje 40 metų.
