Ramo sūnėnas
Pirmojo knygos leidimo titulinis puslapis | |
| Autorius | Denis Diderot |
| Šalis | Prancūzija |
| Žanras | Filosofinis romanas |
| UDK: | 821.133.1-31 |
| Pilna knyga | Le_Neveu_de_Rameau „Project Gutenberg“ - Australija (ang. vertimas) |
| Originalus leidimas | |
| Pavadinimas | Rameaus Neffe |
| Šalis | Vokietija |
| Kalba | vokiečių[1] |
| Išleista | 1821 m. |
| Pirmasis lietuviškas leidimas | |
| Pavadinimas | Ramo sūnėnas |
| Leidykla | Valstybinė grožinės literatūros leidykla |
| Išleista | 1958 m. |
| Formatas | Kietais viršeliais |
| Puslapių | 180 |
| Pirmasis knygos leidimas buvo rankraščio vertimas į vokiečių kalbą (Gėtė). Originaliam rankraščiui pradingus, pirmasis leidimas prancūzų kalba buvo Gėtės vertimo vertimas atgal į prancūzų k. 1821 m.[1] 1890 m. buvo atrastas originalus rankraštis, ir modernūs leidimai paremti juo.[2] | |
Ramo sūnėnas (pranc. le Neveu. de Rameau), pilnas pavadinimas Ramo sūnėnas, arba antroji satyra (pranc. Le Neveu de Rameau ou La Satire seconde) – rašytojo Denis Diderot knyga, parašyta dialogo forma.
Pagal žanrą tai dialogas satyra, perteikiantis filosofo pašnekesį su skurstančiu muzikantu, ieškančiu turtingųjų malonės ir išmaldos. Kartu dialogas yra ginčas apie moralę, etiką, muziką, meną. Satyrinio dialogo herojus – Žanas Fransua Ramo (1716–1771), garsiojo kompozitoriaus ir muzikos teoretiko Žano Filipo Ramo (1683–1764) sūnėnas. 22-jų metų Žanas Fransua Ramo (sūnėnas) palieka tėvų namus, gyvena netikusiai, bando rašyti pjeses klavesinui, kuria operą, – bet nesėkmingai. Nesuranda nei geros pensijos, nei globėjo. Ramo sūnėno pažiūros artimos enciklopedistų priešams (Freronui, Poliso ir kt.), todėl jo išjuokimas yra satyra prieš visus Didro bendraminčių priešus.[2]
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Ramo sūnėnas kūrinyje parodytas ištvirkęs, sukčius, akiplėša, cinikas. Pagal amžiaus paprotį svarbu tai, kad jis savo šlykštumo neslepia, tuo tikėdamasis pelnyti daugiau naudos. Jo gyvenimo tikslas – praturtėti bet kokiomis priemonėmis – įsiteikinėjimais, kvailių pagyromis, slepiant protą. Pataikavimas, pinigų vaikymasis – amžiaus liga. Didro sako, kad jo amžius yra nenatūralus, nes visi pozuoja, apsimetinėja. Ramo atitinka šį amžių. Antra vertus, Ramo beveik genialiai supranta meną, jaučia muziką, tačiau geriausius jo bruožus užgožia savanaudiškumas.
Dialoge nuosekliai pereinama nuo vienos pokalbio temos prie kitos, sūnėnas parodomas įvairiose situacijose, paliečiama daug klausimų (moralė, vaikų auklėjimas, meno paskirtis, meno modeliai). Didro savo mintis dėsto glausta aforistine forma.
Ramo sūnėnas nekenčia genijų, mano, kad dėl genijų atsiranda pasaulio blogis. Ramo sūnėnui atrodo, kad geriau būti negenialiam, tačiau turėti pinigų, nes šiais laikais turtingųjų įtaka didesnė. Pašnekovas Didro su oponento nuomone, aišku, nesutinka. Ramo išdėsto, kaip gyvena į jį panašūs: jie pina intrigas, pataikauja, net sąvadauja, duoda ne visuomet geras pamokas. Kalbai perėjus prie vaikų auklėjimo, Ramo teigia, kad mergaites reikia išmokyti malonaus elgesio ir įdomaus koketavimo; jis nesutinka su Didro, kuriam atrodo, kad svarbiausias auklėjimo tikslas – išmokyti dorovės ir tauraus didvyriškumo iškęsti negandų valandas. Kiekvienas skirtingai įsivaizduoja malonumą: Ramo pripažįsta tik fizinį pasitenkinimą (valgis, išgėrimas), Didro – intelektualinį: geros knygos skaitymas, bendravimas su vaikais, pagalba reikalingam paramos. Pašnekovai išsiskiria, nes Ramo sūnėnui metas eiti į teatrą.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Jean-Claude Bonnet. „Le Neveu de Rameau: Présentation“. Flammarion. 2013 m., 8 psl. ISBN 978-2081297142.
- ↑ 2,0 2,1 Andrew S. Curran. „Diderot and the Art of Thinking Freely“. Other Press, 2019 m., 196-8 psl.