Prancūzijos Rivjera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
Paplūdimys Nicoje.

Prancūzijos Rivjera arba Žydrasis krantas (pranc. Côte d'Azur) − tai rytinė Viduržemio jūros pakrantės dalis Prancūzijoje, į vakarus besitęsianti nuo Kanų iki Mentono, o rytuose siekianti Italijos sieną. Prancūzijos Rivjeroje yra ir Monako kunigaikštystė.

Žydrasis krantas − vienas populiariausių paplūdimio regionų Europoje. Prancūzijos Rivjerą yra pamėgę pasaulinio garso žvaigždės. Žydrojo kranto sostine vadinama Nica − pulsuojantis ir gyvybingas miestas. Kiti garsūs Žydrojo kranto kurortai − Sent Tropezas, Sent Rafaelis ir festivalių sostinė Kanai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1755 m. keli Anglijos aristokratai jau buvo atradę saulėtosios Rivjeros žiemos žavesį. 1763 m. Tobias Smollettas, gydytojas ir novelistas, Nicoje praleido metus ir 1766 m. išleido knygą „Kelionės po Prancūziją ir Italiją“, kurioje aprašė savo įspūdžius. Ši knyga sulaukė pasisekimo ne tik tarp aristokratų, bet ir tarp pasiturinčių viduriniosios klasės keliautojų. Po Smolletto knygos britai nebegalėjo atsispirti Žydrojo kranto žavesiui. 1787 m. pakankamai daug britų leido žiemas Nicoje. Jų buvo tiek daug, kad jie išlaikė kazino, anglišką teatrą, nekilnojamojo turto agentūrą ir laikraštį. Kai 1830 m. dėl šalčio žuvo visi apelsinmedžiai, anglų bendruomenė nusprendė padėti be darbo likusiems vietiniams gyventojams. Buvo sukurti fondai ir iš surinktų pinigų pradėta statyti pajūrio promenada, iki šių laikų žinoma kaip „Anglų promenada“ („la promenade des Anglais“).

1830 m. anglai ir toliau keliavo į Prancūzijos pietus. Kelionę labai sutrumpino geležinkelis. Dėl greitos pramonės pažangos atsirado grupė žmonių, vadinamų naujaisiais turtuoliais, kurie galėdavo praleisti žiemą užsienyje. Pagal rytinį Žydrojo kranto kraštą ir visoje Pietų Prancūzijoje kūrėsi nauji kurortai. Pirmieji turistai žiemą praleisdavo išnuomotose vilose. Vėliau, daugėjant keliautojų, pradėjo steigtis prabangūs viešbučiai, ir gyvenimas viešbučiuose tapo paskutiniųjų XIX a. dešimtmečių mada.

Kelionė į Pietų Prancūziją tais laikais buvo didelis įvykis. Prieš nutiesiant geležinkelį, kelionė iš Kalė į Nicą trukdavo mažiausiai dvi savaites. Pagaliau, 1861 m. nutiesus geležinkelį, Nica tapo populiariausiu anglų ir rusų aukštuomenės kurortu. Iki 1890 m. apie dvidešimt tūkstančių žmonių leido žiemas Nicoje. Po 20 metų kiekvieną žiemą atvykdavo daugiau nei 150 tūkstančių svetimšalių.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Prancūzijos Rivjera – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka