Realizmas (tarptautiniai santykiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Politinis realizmas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Politinis realizmas yra politologijos kryptis ir viena iš pagrindinių tarptautinių santykių paradigmų.

Teoriniai pagrindai[taisyti | redaguoti kodą]

Realizmas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis. Pirma, valstybės suprantamos kaip monolitiniai blokai, o vidaus politika nedaro jokio poveikio užsienio politikai. „Realistų“ supratimu žmogus yra veikiamas normos ir realybės, kūrybinių ir griaunamųjų laisvės įgyvendinimo priemonių prieštaravimų. Iš šių prieštaravimų gimsta baimė, o iš baimės bandymas užsitikrinti saugumą per valdžią.

Antra, „realistai“ mano, kad valstybės yra nuolatinėje išgyvenimo kovoje tarpusavyje ir jų užsienio politika išskirtinai yra lemiama tos kovos. Tarptautinė sistema yra anarchiška ir negali sukurti ilgalaikių galios struktūrų. Pagrindinis valstybės tikslas yra jos pačios išgyvenimas, o tai geriausiai galima garantuoti valstybę darant galingesne nei kitos (potencialūs priešininkai). Dėl to valstybės siekia didinti savo galią, kurios pagrindiniai kintamieji yra valstybės teritorijos dydis (kai kurie autoriai nurodo ir apgyvendinimo būtinumą), ekonominė ir karinė jėga. K. Waltz teigia, kad valstybės tarptautinėje sistemoje siekia pirmiausia išlikimo, o jį garantavus, konkurentabilumo iki įmanomo didžiausio dominavimo. Kadangi valstybės yra visiškai priklausomos nuo savo išteklių ginant savo interesus, todėl jų vykdoma užsienio politika plačiąja prasme siejasi su saugumo įgyvendinimu. Galima kelti prielaidą, kad saugumas valstybėje tiesiogiai siesis su turimų ginklų (karinės jėgos) kiekiu: kuo turi daugiau karinės galios, tuo esi saugesnis. Tačiau turimų ginklų kiekio didinimas sukelia nesaugumo jausmą aplinkiniams, kurie irgi ima ginkluotis, todėl kyla saugumo dilema.

Svarbus realizmo teiginys yra tai, kad galia tarptautiniame lygmenyje yra nulio sumos žaidimas, t. y. vienos valstybės galiai stiprėjant, kitos valstybės (kitų valstybių) galia mažėja.Dėl savo santykinio paprastumo politinis realizmas darė įtaką daugumai pokarinių Vakarų politikų. Žinomiausi realizmo atstovai tiek teorijoje, tiek praktikoje yra Henris Kisindžeris, Hansas Joachimas Morgenthau, Zbignevas Bžezinskis.Svarbus yra skirtumas tarp klasikinio realizmo ir neorealizmo. Esminis skirtumas yra valstybės galios siekimo pagrindime.

Užsienio politika[taisyti | redaguoti kodą]

Realistinė paradigma tarptautinių santykių analizėje remiasi valstybių kaip vientisų darinių, neskaidomų į smulkesnes daleles, tarpusavio santykių analize. Realizmo paradigma valstybę mato kaip „juodą dėžę“ ir analizuoja tik aplinkos daromą įtaką bei gaunamus rezultatus, nekreipdama dėmesio į tai, kaip, kokiu būdu konkretūs sprendimai buvo priimti valstybėje. Vidaus politikos reikšmė ignoruojama.

Realizmo paradigmos atstovai teigia, kad valstybė, kaip vienintelis tarptautinių santykių aktorius, visuomet veikia racionaliai, atsižvelgdama į objektyvias aplinkybes ir vadovaudamasi konkrečiais nacionaliniais interesais, kurie išreiškia vieningus valstybės tikslus. Dėl to politinis realizmas gana skeptiškai žiūri į tarptautinių organizacijų (pvz., JTO) vaidmenį.

Pagrindinis dėmesys čia skiriamas stimulo – reakcijos, o ne proceso analizei.

Atskirų individų ar jų grupių įtaka užsienio politikos formavimui pripažįstama tik su sąlyga, kad individai gali adekvačiai įvertinti situaciją ir priimti racionalius sprendimus. Visiems individams racionaliai išanalizavus situaciją vieningai priimamas geriausias sprendimas. Tai yra vadinamasis Racionalaus veikėjo modelis.

Realistinė tarptautinių santykių paradigma ne tik neskiria dėmesio suvokimo procesams tarptautiniuose santykiuose, bet ir atmeta tokių tyrimų reikalingumą.

Realistinės paradigmos požiūriu, aiškinimasis, kaip atskiri individai ar jų grupės suvokia tarptautinių santykių procesus nieko neduoda bendram geresniam tarptautinių santykių suvokimui ir paaiškinimui.

„Realistai“ mano, kad valstybės yra nuolatinėje išgyvenimo kovoje tarpusavyje ir jų užsienio politika yra formuojama būtent šitos kovos. Tarptautinė sistema yra anarchinė ir negali sudaryti ilgalaikių antstatinių jėgos struktūrų.

Racionalaus veikėjo modelis[taisyti | redaguoti kodą]

G. Allison nurodė tokius pagrindinius Racionalaus veikėjo modelio bruožus:

  • remiantis šiuo modeliu siekiama paaiškinti veiksmus, t. y. elgesį, atspindintį tikslus ir ketinimus (intencijas)
  • veikėjas – nacionalinė vyriausybė;
  • pasirinktas veiksmas yra gerai apskaičiuotas sprendimas, geriausiai tinkantis konkrečios problemos sprendimui;
  • visų tarptautinių santykių procesų aiškinimas atskleidžia, kokio tikslo šiuo veiksmu siekė vyriausybė, ir kaip veiksmas buvo protingai pasirinktas siekiant nacijos tikslų.

Nacionaliniai interesai[taisyti | redaguoti kodą]

Realistų darbuose dažnai naudojama „nacionalinio intereso“ sąvoka. Politikų priimami sprendimai paprastai suprantami kaip nacionalinių interesų gynimas. Dėl nacionalinių interesų sąvokos platumo tarptautiniai santykiai piešiami gana schematizuotai. Nacionalinio intereso reikšmė yra aukščiau bet kokių tarptautinio sugyvenimo normų.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]