Plutonizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Plutonizmas (pagal graikų požemio pasaulio dievo Plutono vardą) – XVIIIXIX a. geologijos hipotezė, pasak kurios, dauguma geologinių procesų vyksta dėl vidinės Žemės šilumos. Gelmių uolienos (granitas, bazaltas) susiformavusios iš magmos. Vidinių geologinių jėgų pobūdis, veikimo stiprumas ir greitis esąs nekintamas.

Šias pažiūras pirmasis pradėjo skelbti Dž. Hetonas (Jungtinė Karalystė) 1788 m. Plutonizmas vystėsi kovodamas su neptūnizmu, kuris neigė vidinių geologinių veiksnių reikšmę. XIX a. pradžioje įrodyta vulkaninė bazalto kilmė, išaiškinta vidinės Žemės energijos reikšmė vulkanizmo procesams ir žemės drebėjimams, todėl plutonizmas tapo toks pat svarbus, kaip ir neptūnizmas. Plutonizmo pažiūromis rėmėsi pirmoji mokslinė tektonikos hipotezė, kurios teigimu, visi Žemės plutos judesiai kylą dėl vulkanizmo.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Plutonizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 66 psl.