Plantacija
Plantacija – didelis žemdirbystės ūkis, kuriame auginama viena ar kelios kultūros (paprastai pardavimui).[1]
Daugiausiai plantacijų yra tropinio klimato šalyse. Seniausia plantacinio ūkio forma galima laikyti senovės romėnų latifundiją, kurioje dideliais kiekiais eksportui gamintas vynas arba aliejus. VII a. daug plantacinių ūkių atsirado Mesopotamijoje, kur, pasitelkus Afrikos vergų darbą, išvežimui į kitas Azijos šalis ir Egiptą auginti vilnamedžiai, datuliniai finikai, gvazdikmedžiai.[2] Nuo XVI a. šiltųjų kraštų vaisiai ir daržovės jūrų keliais buvo gabenamos į Europą. Vėliau išaugus jų paklausai, Lotynų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje iš Europos ir Šiaurės Amerikos atvykę pirkliai pradėjo kurti plantacijas, kuriose dažniausiai dirbo vergai už menką atlyginimą, be jo ar nelaisvėje.[3] Darbui plantacijose masiškai gabenti vergai iš Afrikos, vėliau – darbininkai iš Indijos.
Plantacijose auginami kavamedžiai, arbatmedžiai, kakavmedžiai, kokospalmės, bananai, cukranendrės, tabakas, vilnamedžiai, kaučiukmedžiai ir kt. Dideli plotai priklauso tarptautinėms bendrovėms.
Beveik visa plantacijų produkcija eksportuojama į ekonomiškai stiprias šalis, todėl tai nemažas pajamų šaltinis. Bet dėl to, plantacijas naudojančių šalių ekonomika stipriai priklauso nuo eksporto.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Plantacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ Plantacinis ūkis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ Žemė: geografijos vadovėlis 10 klasei. Vilnius, Briedis: 2006, p. 82.