Pabarės pilkapynas
| Pabarės pilkapynas | |||
|---|---|---|---|
  Pabarės pilkapynas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Šalčininkų rajonas | ||
| Seniūnija | Pabarės seniūnija | ||
| Plotas | 28 035 m² | ||
| Naudotas | VII–XII a. | ||
| Tirtas | 1892, 1955 m. m. | ||
| Registro Nr. | 1939 / A1045P / AR151 | ||
Pabarės pilkapynas – senovės laidojimo vieta pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajone, 1,5 km į rytus nuo Pabarės kaimo, Šalčios–Tetėnų miškuose, apie 100 m į pietus nuo kelio 3906 Vėžionys–Dainava–Pabarė–Butrimonys .
Išliko apie 50 pilkapių. Sampilai nuo 5–8 m iki 10–15 m skersmens ir nuo 0,3–0,6 m iki 1–2 m ir net 2,5 m aukščio, daugelis žemo suploto pusrutulio pavidalo, kai kurie paplokščiu viršumi; kai kurie mažesnieji pilkapiai kiek sulėkštėję, daugelyje iškastos senos duobės, pora sužalota sodinant mišką, dalis pilkapių seniau sunaikinta, juos juosia akmenų vainikai, grioviai.[1] Mirusieji laidoti sudeginti. Rasta 3 žmonių ir 7 žirgų palaikų. Radiniai: darbo įrankiai (verpstukai), papuošalai (karoliai, skardelės, įvijos), žirgo apranga (balnakilpės, žąslai, skambaliukai, sagtys, kamanų ir balnų apkalai, pjautuvai). Pabarės pilkapynas datuojamas VII–XII amžiumi.
1892 m. pilkapyną tyrinėjo Vandalinas Šukevičius (rado 4 pilkapius), 1955 m. – Lietuvos istorijos instituto ekspedicija (vadovė Ona Kuncienė, rado 15 pilkapių). Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Objekto Nr. 1939 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Ona Kuncienė. Pabarės pilkapynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010